„Ruduo“ – pirmasis (iš planuojamų keturių serijos) romanas, kurio veiksmas vyksta po referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai daugiasluoksnis impresionistinis gidas, vedantis skaitytoją per idėjas apie meną, istoriją, politiką, literatūrą, feminizmą, laiką ir atmintį. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Šios knygos moralinis centras – meno istorijos dėstytojos Elisabetos Demand ir jos ekscentriško kaimyno Danielio Gliuko draugystė, besitęsianti trisdešimt metų. Nesvarbu, kad tarp jų amžiaus skirtumas didesnis nei 69 metai, tai nesutrukdė artimoms sieloms atrasti vienas kitą šiame, ne itin draugiškame pasaulyje. Danielis, atpažinęs mažojoje Elisabetoje smalsią, giminingą sielą, veda ją per meno, knygų, filmų, fantazijos pasaulį, nevengdamas net pačių sudėtingiausių gyveno klausimų, kuriuos užduoda sparčiai bręstanti Elisabeta ir puikių patarimų: „Visada ką nors skaityk. Net jeigu neskaitai fiziškai. Kaip kitaip perskaitysime pasaulį? Manyk, kad tai konstanta.“
Visada ką nors skaityk. Net jeigu neskaitai fiziškai. Kaip kitaip perskaitysime pasaulį? Manyk, kad tai konstanta.
Kai prasideda pasakojimas, Danieliui jau daugiau nei šimtas metų, jis gyvena globos namuose ir prieš mirtį sapnuoja keistas mitologines ir egzistencines klajones po savo praeitį ir paralelinius siurrealistinius pasaulius. Trisdešimtmetį peržengusi Elisabeta – viena iš nuolatinių Danieliaus lankytojų, kuri net ir šiam miegant balsu skaito Huxley'aus bei Dickenso knygas, o kartais leidžiasi prisiminimų keliu į draugystės su Danieliumi pradžią vaikystėje. Vieni iš įdomiausių jų vaikystės užsiėmimų – įvairūs vaizduotės žaidimai, kuomet jie perkurdavo pasakas arba Danielius perpasakodavo Elisabetai įvairius matytus paveikslus – koliažus, ilgam užsilikusiusius merginos atmintyje, o vėliau net ir įtakojusius gyvenimiškus pasirinkimus studijuoti meno istoriją.
Elizabeta studijų metu pasirenka rašyti disertaciją apie realiai egzistavusią ir tragiškai žuvusią poparto meninininkę Pauliną Boty, kuri šiuo metu yra pamiršta, nes vyrai jos gyvenimo metais nelaikė Boty reikšminga meno figūra. Disertacijos vadovas bando atkalbėti nuo tokios temos dėl kritikos trūkumo ir neva pačios Boty kūrybos nereikšmingumo, tačiau Elisabeta įsitikinusi priešingai ir būtent tai ją skatina išsamiau tyrinėti menininkės gyvenimą. Ypatingai ji susidomi Paulinos Boty paveikslu „Scandal 63“ , kuris vos nutapytas pradingo. Jame buvo vaizduojama jau neabejotinai į istoriją patekusi moteris Christine Keeler, išgarsėjusi „Profumo bylos“ metu.
Pačiame Šaltojo karo įkarštyje pasklidus skandalinga žiniai apie tai, jog britų vyriausybės sekretorius J.Profumo karo reikalams dalijasi ta pačia prostitute (Christine Keeler) su sovietų karininku, kuris, manoma, buvo šnipas. Kilo klausimas – kurią pusę atstovauja pati Keeler ir kas ją kam pasiuntė. Profumui buvo iškelta byla, po kurios jis atsistatydino iš vyriausybės ir pasitraukė iš parlamento, jo politinė karjera žlugo, o Keeler buvo nuteista 9 mėnesiams kalėjimo ir visą likusį gyvenimą taip ir nesugebėjo atsikratyti neigiamos reputacijos. Skandalas sudavė didelį smūgį tuometei Didžiosios Britanijos vyriausybei, kuri po kelių mėnesių buvo priversta atsistatydinti.
A.Smith į grožinį kūrinį įterpdama realius politinius tropus, meno įvykius, tikras asmenybes, sulieja pramaną su faktais, miksuoja praeitį su dabartimi, veda paraleles tarp ES referendumo kampanijos ir „Profumo bylos“ vykusios 1963 metais.
A.Smith į grožinį kūrinį įterpdama realius politinius tropus, meno įvykius, tikras asmenybes, sulieja pramaną su faktais, miksuoja praeitį su dabartimi, veda paraleles tarp ES referendumo kampanijos ir „Profumo bylos“ vykusios 1963 metais. Knygos herojė Elisabeta savo meno istorijos tyrimuose pateikia Tiek Pauline Boty, tiek Christine Keeler, kaip pavyzdžius, kuomet šių moterų reikšmingumas yra sumenkinamas ir istorija pateikiama tik iš vyrų, turinčių tuo metu didesnę įtaką, pozicijos. Šis epizodas, gretinimas su „Brexit“, simbolizuoja įtakingų, galingų žmonių melo įtaką bei dominavimą šiame pasaulyje, ignoruojamas mažumas ir tai, kad tie, kurie valdo ir dominuoja, labiausiai įtakoja istorijos rašymą.
Laikas ir atmintis – viena iš pagrindinių romano temų, kurią rašytoja išreiškia ne tik šokinėjančia per laikmečius romano kompozicija bet ir diskusijose šia tema tarp Elisabetos su Danieliaus. Viena iš vaizdingiausių, kuomet Danielius nušveičia laikrodį į upę, pavaizduodamas juokais kaip „greitai skrieja laikas“ ir pavadindamas tai „laiko ir judesio studija“. Autorė tirdama ryšį tarp praeities ir dabarties, gyvųjų ir mirusiųjų, meno ir gyvenimo, gretindama įvairius politinius įvykius, įvykusius skirtingais laikmečiais, tarsi teigia, kad nors istorinis laiko ratas nuolatos sukasi, tačiau daug kas yra susiję, daug svarbių dalykų nesikeičia, netgi kartojasi.
„Ruduo“ taip pat kelia pilietybės, svetimumo, priklausymo, identiteto klausimus, ypač susijusius su imigracija. Romane Elisabeta vis bando atnaujinti besibaigiančio galiojimo pasą, tačiau pašto darbuotojai visaip trukdo tai padaryti, sugalvoja ir įvardina aibę jos veido ir nuotraukos trūkumų, kurie dvelkia net absurdišku humoru. Tačiau iš esmės A.Smith romanas mums parodo, kad „Brexit“, kaip ir 1980-ųjų „Tečerizmas“, gali būti naudingas šiuolaikinei britų literatūrai. Jis gali įkvėpti autorius ir užduoti klausimus apie besikeičiančią tautos prigimtį.
Skaitydama šį kūrinį galvojau ir apie tai, kad šis romanas nors ir labai sudėtingos kompozicijos, bet labai kinematografiškas.
Skaitydama šį kūrinį galvojau ir apie tai, kad šis romanas nors ir labai sudėtingos kompozicijos, bet labai kinematografiškas. Autorė labai vizualiai pasakoja tiek Danieliaus siurrealistines klajones komos būsenoje, tiek visas tas absurdiškas istorijas su kuriomis susiduria Elisabetė pašto skyriuje. Taip pat visus romane aprašytus paveikslus ar koliažus norėjosi susirasti internete ir palyginti su tuo, kaip juos knygoje „nutapė“ ar aprašė autorė.
Pirmoji teatrologijos dalis „Ruduo“ yra kūrybingai sukonstruotas galvosūkis, koliažas, kurį autorė sudėliojo iš istorinių, politinių šuolių laiku ir erdve, paveikslų, dainų tekstų, knygų citatų bei nuostabių Elisabetos ir Danieliaus draugystės pokalbių, kurie šio romano niūrias tendencijas atskiedžia šviesa ir viltimi: „turime viltis, kad tie kurie mus myli ir truputį mus pažįsta, galiausiai bus iš tikrųjų mus pamatę. Pagaliau beveik niekas kita nesvarbu“.
Ši knyga nors ir nedidelės apimties, talpinanti didelį lobyną prasmių, idėjų, užkoduotų sąsąjų ir simbolių, realių faktų. Todėl manau, kad labiau šią knygą įvertins išsilavinę skaitytojai, ieškantys išskirtinių skaitinių.
