Knygos recenzija. Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“

Literatūros pasaulyje galima rasti ne vieną šedevrą laiko tema, ir po tokių kūrinių kaip Marcelio Prousto ciklas „Prarasto laiko beieškant“ ar britų rašytojo Juliano Barneso romanas „Pabaigos jausmas“, už kurį rašytojas 2011-aisiais gavo prestižinę „Man Booker“ premiją, atrodo, kad jau nieko naujo šia tema niekas nebesukurs.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Bet rašytojai nesustoja...Laiko būties tematiką savo kūriniui pasirinko ir amerikiečių-japonų kilmės rašytoja, dėstytoja bei dzenbudizmo mokytoja Ruth Ozeki, pasauliui 2013-aisiais pristačiusi romaną laiko tema „Knyga laiko būčiai“ (orig. „A Tale for the Time being“), kuris pateko į „Man Booker“ trumpąjį sąrašą, kas taip pat literatūros pasaulyje laikoma dideliu laimėjimu.

Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ Lietuvoje išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė.

R.Ozeki knygoje pasakojama apie Britų Kolumbijos saloje gyvenančią rašytoją Rutą, kuri vieną dieną išėjusi pasivaikščioti pakrante, paplūdimyje aptinka vandenyno išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su neįprastu turiniu: prancūzų kalba parašytais laiškais, japonės paauglės dienoraščiu įrištu į M.Prusto knygos viršelį bei seną laikrodį. Ruta įsitikinusi, kad šiuos daiktus atplukdė 2011-aisiais Japoniją sukrėtusi cunamio banga. Dėžutės turinys suintriguoja Rutą ir šį skaitydama dienoraščius vis daugiau sužino apie paslaptingą, dramatišką moksleivės Nao likimą.

„Knyga laiko būčiai“ pirmiausia ypatinga tuo, kad rašytoja į vieną kūrinį sugebėjo apjungti daug labai skirtingų ir įvairių temų: kvantinę fiziką ir dzen budizmo filosofiją, ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, Silicio slėnyje įvykusį pirmąjį informacinių technologijų burbulo sprogimą ir kasdienybės ritualus Japonijos vienuolių šventyklose, savižudybes ir patyčias, ekologines problemas ir sąžinės prigimtį, Rugsėjo 11-osios įvykius Amerikoje ir 2011-ųjų cunamio sukeltą Fukušimos branduolinės katastrofos tragediją, ir daug daug kitko.

Per daug vienoje knygoje? Ne visai. R.Ozeki naudoja sraigtinį pasakojimą tarp Rutos ir Nao, kurių kiekvienos linijai pakaitomis skiria po 11 -15 puslapių ir taip suteikia knygai gan aiškią struktūrą, leidžiančią skaitytojui jaustis patikimose rankose.

Ruta dėl sunkios savo vyro ligos ir Alzheimerio liga sergančios motinos iš didmiesčio atsikrausto į salą, į pasaulio užkampy, kur stebėdama savo antropologą vyrą, besimėgaujantį dar civilizacijos nepaliesta gamta ir gyvūnija, pati slapta ilgisi Niujorke palikto gyvenimo. Provincijoje jai trūksta įkvėpimo rašymui, todėl ji su dideliu susidomėjimu pasineria į Nao dienoraščius, kurie taip pat apima ir 104-erių metų prosenelės Džiko, budistų vienuolės, bei jos sūnaus Haruki, filosofijos studento, priversto tapti savižudžiu pilotu Antrojo pasaulinio karo metu, istorijas.

Kita knygos veikėja, „dienoraštinė“ Nao, iki paauglystės gyvena Amerikoje, tol, kol jos japonas tėvas nepraranda darbo Silicio slėnyje ir bankrutavusi šeima negrįžta į Tokiją. Japonijoje Nao kasdien mokykloje kenčia bendraamžių baisias patyčias, o jos bedarbis tėvas vis bando nusižudyti. Apie galimybę ištrūkti iš tokio sumauto pasaulio vis dažniau mąsto ir pati Nao, tačiau vieną vasarą Nao išvežama atostogoms į šventyklą, pas jos šimtametę prosenelę Džiko, dzenbudistę vienuolę. Kaip ir galima spėti, būten ten Nao dvasinė ir emocinė būsena ima keistis. Senelės dėka ji ne tik įgauna išminties ir superpavos, bet ir sužino apie savo protėvių gyvenimą, įskaitant dėdės, kurio laikrodį Ruta aptiko vandenyno išmestoje dėžutėje, kamikadzišką likimą,

Paauglės Nao dienoraščiai parašyti simpatišku, nuoširdžiu, šiek tiek sarkastišku stiliumi. Nuo pirmų puslapių skaitytoją įtraukia įtikinama ir įdomi Nao liniija su visomis subtilybėmis ir perėjimais ne tik iš vaikystės į paauglystę, bet ir šiai bandant susivokti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, kuriuose priversta adaptuotis po persikraustymo iš Kalifornijos šalies į Tokiją.

Emociškai stiprūs širdį draskantys ir itin paveikūs Nao dėdės kamikadzės slapti prancūziškai parašyti laiškai iš karo lauko, vietomis primenantys Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ herojaus (taip pat kareivio) laiškus rašytus mylimajai.

„Savanoriškai pasirinkęs išėjimą, aš įgijau šiek tiek galios valdyti savo likusį gyvenimo laiką. Mirtis per sausumos puolimą ar nuo bombos atrodo atsitiktinė ir neapibrėžta. Šita mirtis ne tokia. Ji švari, tyra ir prasminga. Aš galėsiu stebėti savo priešmirtines akimirkas, suvokti jas aiškiai ir visiškai sąmoningai. Galėsiu pasirinkti, kur ir kaip mirti, ir numatyti pasekmes. Jeigu tu nusišluostysi ašaras ir pagalvosi apie tai, mama, esu tikras, kad suprasi apie ką aš kalbu.“

Knygos stiprybė yra proza, kurioje kalbos stilius ir tonas yra tobulai parinkti, kad galėtų nenuobodžiai papasakoti tokią sudėtingą, daug temų apimančią istoriją, kurią būtų galima pavadinti filosofine pasaka.

O štai puslapiai apie Rutą gerokai nuobodesni ir net šiek tiek varginantys, juos norisi kuo greičiau prabėgti... R.Ozeki, kurdama ryšį tarp rašytojos Rutos ir moksleivės Nao, sieja dabartį su praeitimi, ekologines planetos katastrofas su žmonių polinkiu save naikinti, faktus su prasimanymais, naudoja daug Japonijos paauglių slengo, dzenbudizmo meistrų citatų, prie knygos net prideda šešis priedus, aiškinančius kvantinės fizikos dėsnius, šventyklų pavadinimus, knygoje naudotą bibliografiją. R.Ozeki puikiai sekasi suvaldyti visą šią medžiagą ir perteikti labai išraiškingai, originaliai su magiškojo realizmo prieskoniu. Nors turiu pripažinti, kad skaitymo procese ne vieną kartą šmėkštelėdavo dirbtinumo pojūtis, mintis, jog šis romanas yra tiesiog profesionaliai sukaltas iš šių laikų aktualijų, ypač skaitant Rutos liniją.

Knygoje daug rašoma laiko būties ir kitomis egzistencinėmis temomis. Romane galime stebėti kaip būtį laike skirtingai išgyvena savižudybei apsisprendęs ar su mirties neišvengiamybe susitaikęs žmogus, savo vietą pasaulyje sunkiai randanti paauglė Nao, ilgametė budistė prosenelė peržengusi šimtmetį, ar rašytoja Ruta iškeitusi judrų, aktyvų miesto gyvenimą į nuošalią, menkai apgyventą salą. Bet knygos stiprybė yra toli gražu ne filosofinėse ambicijose, labiau atvirkščiai – filosofiniai ieškojimai pasirodė čia elementarūs ir neįmantrūs. Knygos stiprybė yra proza, kurioje kalbos stilius ir tonas yra tobulai parinkti, kad galėtų nenuobodžiai papasakoti tokią sudėtingą, daug temų apimančią istoriją, kurią būtų galima pavadinti filosofine pasaka. Dar būtina paminėti, jog romane vyrauja tikrai labai liūdnos, dramatiškos temos, bet autorė sugeba visa tai papasakoti su puikiu sąmoju, nesvarbu, ar kalba eitų apie Alzheimerio liga sergančią Rutos motiną, ar nuo nesibaigiančios depresijos kenčiantį Nao tėvą, kuris per dienas iš „Didžiųjų vakarų filosofų protų“ puslapių lanksto sudėtingus vabzdžių origami.

Šį literatūrinį origamio žaidimą laiku galima rekomenduoti labiau ne filosofijos, o magiškojo realizmo mylėtojams, tai pat – skaitytojams, besidomintiems netradicinėmis literatūros formomis bei rytietiška kultūra (ypač Japonijos). Tad, jeigu ieškote išskirtinio, daugialypio, kultūrinio pasakojimo – Ruth Ozeki knyga „Laiko būčiai“ jums turėtų patikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų