Pavadinimas „Cinko berniukai“ – aliuzija į beveik 14 tūkst. jaunų vyrų ir moterų, iš Afganistano grįžusių cinko karstuose.
Kai kurie S.Aleksijevič aprašomi berniukai į karą išvyko savo noru – vedini propagandos įdiegto patriotizmo ir pareigos tėvynei, nuotykių troškimo ar siekio į deficitais garsėjusią sąjungą parsivežti spalvingų užsienietiškų prekių.
Kiti, kalbant klišėmis – tikrų tikriausi žiaurios sistemos sraigteliai: į Afganistano mėsmalę išsiųsti per prievartą, kadangi tėvai neturėjo pakankamai pinigų ar nežinojo apie galimybę papirkti pareigūnus.
Nesvarbu, kokios priežastys atvedė jaunuolius į karą, visus grįžusiuosius vienija pyktis ir nusivylimas: pažadus, esą, jie bus sutikti kaip didvyriai, aptemdė tėvynainių kaltinimai. Afganai visuomenės akyse staiga tapo karo nusikaltėliais ir valstybės išlaikytiniais.
Nors karo lauke patirti siaubai, beprasmės žudynės, fizinės traumos ir itin gilūs psichologiniai randai verčia karius lieti tulžį ant tų, kurie juos išsiuntė į Afganistaną, grįžusieji ne mažiau pyksta ant tų, kurie liko namuose: už tai, kad nematė karo, ir niekada nepajėgs suprasti jų patirčių.
Vis dėlto S.Aleksijevič nebando parodyti, kad jos knygos personažai – šventieji. Grįžusieji iš Afganistano kalba apie žudymą, žiaurius nusikaltimus prieš civilius, apie tai, kaip vietiniams už degtinę parduoda ginklus, kuriais vėliau patys nužudomi. Jie pasakoja ir apie dedovščiną – karių smurtą tarpusavyje bei patyčias vieniems iš kitų.
„Aš labiau kentėjau nuo savų, duchai iš tavęs darė vyrą, o savi iš tavęs darė šūdą“, – prisimena afganas, privalėjęs laižyti vyresnio kario batus tam, kad saviškiai nustotų mušti jo draugą.
Moterys kare
Knygoje „Karo veidas nemoteriškas“ aprašiusi moterų patirtis Antrojo pasaulinio karo metu, S.Aleksijevič daug dėmesio jų išgyvenimams skiria ir „Cinko berniukuose“.
Rašytoja kalbina motinas. Vienos sūnų sulaukusios cinko karstuose prarado gyvenimo prasmę ir ramybę jaučia tik vakarus leisdamos prie vaikų kapų. Kitos, kurioms nebuvo leista atverti karstų, slapta tikisi, kad jų seriožkos ar saškos vieną dieną sveiki gyvi įžengs pro namų duris. Tiesa, labiausiai save mintyse plaka tos, kurios pačios skatino vaikus „vykdyti pareigą tėvynei“.
Knygoje balsas suteikiamas ir Afganistane dirbusioms gydytojoms, slaugytojoms, praporščikėmis, tarnautojoms ir t.t. Tiesa, ne mažiau nusivylusios ir jos: sunkiai dirbusios ir neįtikėtinais būdais gelbėjusios gyvybes, grįžusios statomos į vieną eilę su daugybe moterų, garbingus medalius užsidirbusių besivartant aukšto rango pareigūnų lovose.
S.Aleksijevič: „Su kiekviena diena man aiškėja, kaip žmogus ritasi žemyn. Retai kada vėl pakyla.“
„Cinko berniukuose“ pačios S.Aleksijevič nėra daug. O tose trumpose dienoraščio iš Afganistano ištraukose ji nebando apsimesti didvyre: pripažįsta, kokią baimę jai kelia tolumoje dundančios „Grad“ raketos ar kaip sunku ištverti tolimos šalies karštį. Vis dėlto ji drąsiai kalba apie matomą nužmogėjimą. „Su kiekviena diena man aiškėja, kaip žmogus ritasi žemyn. Retai kada vėl pakyla“, – rašo ji.
Visa kita – su karu susijusių asmenų pasakojimai. S.Aleksijevič išlaiko atstumą: nepertraukinėja ir neteisia, paprastais žodžiais surašo itin sudėtingas, daugiasluoksnes istorijas. Galbūt todėl kūrinys toks paveikus – kartais karo žiaurumų aprašymai tokie vaizdingi, o herojų išgyvenimai – tokie skaudūs, kad norisi knygą keletui akimirkų padėti į šoną.
Teisme už tiesą
Sovietų intervencijos į Afganistaną metu žuvo iki 1,5 mln. civilių, milijonai afganistaniečių buvo priversti palikti šalį. Sovietinė armija taip pat patyrė didžiulius nuostolius: žuvo beveik 14 tūkst. vyrų, dar apie 50 tūkst. buvo sužeisti.
Tarybinė valdžia siekė nuslėpti aukų skaičių ir Afganistane vykdomus sovietų karių nusikaltimus, todėl S.Aleksijevič už „Cinko berniukus“ buvo persekiojama. Tuo tarpu tautiečiai Vakaruose pripažintą rašytoją kaltino „parsiduodant už dolerius“.
2017-ųjų lietuviškas knygos leidimas papildytas teismo posėdžių medžiaga. Šmeižtu ir garbės įžeidimu rašytoją kaltinantys knygos herojai painiojasi savo parodymuose, kalba skambiomis, valdininkų į lūpas įdėtomis frazėmis, aiškėja, kad medžiaga žiniasklaidai apie tai, jog vyksta teismai, pradėta ruošti dar prieš įforminant bylas. Be to, taip ir nebuvo leista atlikti nepriklausomos literatūrinės ekspertizės.
Galiausiai S.Aleksijevič sulaukė tinkamo įvertinimo – 2015 metais jai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.
Ir vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, itin aktualus ir šių dienų konfliktuose: tikrasis budelis tas, kuris žudė, ar tas, kuris įsakė tai daryti?
