Į rankas paėmus „Prieraišumo laisvę“ pirmiausia akis kliūna ne už išraiškingų spalvų viršelio, bet knygos storio – kiek daugiau nei 100 puslapių. Tokia apimtis neretai gali apgauti savo turinio esme – tačiau, kad galima neišsiplečiant giliai kalbėti apie svarbius mūsų kasdienybės dalykus, parodė ir praėjusiais metais Lietuvoje išleistas vokiečių autoriaus Roberto Seethalerio romanas „Visas gyvenimas“. Tiek šis romanas, tiek ir „Prieraišumo laisvė“ buvo nominuoti prestižinei „Man Book“ premijai.
Romane, kuris buvo išvystytas iš trumpo apsakymo, skaitytojas perkeliamas į provincijos ligoninę Argentinoje. Čia berniukas Dovydas ir jo pažįstama moteris Amanda kartu guli ligoninėje. Tiksliau, Dovydas susiranda Amandą, kad galėtų pakalbėti apie kirmėlės – kas jos yra ir ką gali padaryti, galų gale, kas yra tos kirmėlės? Ieškodami atsakymų Dovydas ir Amanda kalbėdamiesi leidžiasi į paieškas atmintyje – taip jie bando prisiminti, kodėl guli čia, ligoninėje, ir, galbūt, skaičiuoja paskutines gyvenimo minutes.
Iš pokalbio aiškėja, kad Amanda su dukra atvyko į mažą miestelį atostogauti ir susipažino su čia gyvenančia Dovydo motina Karla, kuri papasakoja apie savo sūnų pakeitusi įvykį praeityje: vieną dieną jis susirgo, ir balansuodamas ties gyvybe ir mirtimi buvo nuneštas į šalimais esantį žalią namą. Čia gyvena moteris, specialiu ritualu išgelbėjusi Dovydo gyvybė – jo sielą perkėlė į kitą kūną.
Pasakojimu ir gyvenimo trapumo paveikta Amanda pati susiduria su panašia situacija – jai ir dukrai gresia pavojus. Ar vienintelis kelias į išsigelbėjimą į žaliojo namo šeimininkės sugebėjimai? Toks klausimas kyla Amandai.
Keliaudami per prisiminimus Amanda ir Dovydas ieško to pačio svarbiausio momento, akimirkos, kuri likimą pakeitė negrįžtamai.
Vienas įdomiausių knygos aspektų – laiko tėkmė. Romano dabarties laike nagrinėjama tai, kas įvyko praeityje, o ši praeitis neišvengiamai turės padarinių ateičiai. Laiko sąvoka knygoje tampa svarbiu akcentu. Taip ne kartą pabrėžia ir veikėjo Dovydo įsakmus tonas, kad nereikia laiko švaistyti veltui: „Prarandame laiką“, „Visa tai jau nebėra svarbu“.
Būtent laikas ir susijęs su personažus palietusiais įvykiais, ir būtent tik laikas juos ir gali arba galėjo išgelbėti. Tiksliau – laiko nešvaistymas. Tai tarsi aliuzija į mus, mūsų dabartinį laikmetį, kuriame gyvename. Priminimas mums, kad per dažnai ir per daug laiko skiriame nesvarbiems, antraeiliams dalykams, juos iškeldama vietoje svarbiausiais mūsų gyvenime turėsiančiais būti akcentais. Laikas kartu tampa ir provokacija – kiek mes jo turime, ar pakankamai, kad išgyventume, ištaisytume jau padarytas klaidas?
Ieškodami atsakymų Dovydas ir Amanda kalbėdamiesi leidžiasi į paieškas atmintyje – taip jie bando prisiminti, kodėl guli čia, ligoninėje, ir, galbūt, skaičiuoja paskutines gyvenimo minutes.
Knygoje taip pat įdomiai tampomas pats likimas už ūsų. Ligos patale gulinti Amanda išsako idėją, kuri jautriai paliečia mus visus: anksčiau ar vėliau, bet bloga kažkas bet kuriuo atveju nutinka. Taip pabrėžiamas gyvenimo trapumas, rodantis, kad net ir menkiausias incidentas gali ne tik viską apversti aukštyn kojom, tačiau apskritai nutraukti egzistavimą šioje žemėje.
Ir šis trapumas yra neišvengiamai susijęs su aplinka, kurioje esame mes ir kokią aplinką gebame sukurti, ar gebame ją išsaugoti. S.Schweblin mus verčia dar kartą apmąstyti mūsų, žmonijos, veiklą plačiąją prasme, nes būtent mes patys ir kuriame savo likimą, viskas yra mūsų rankose, o aplink save matome tik šių rankų darbo rezultatus. Neatsitiktinai viena iš temų, kurias romane paliečia S.Schweblin, yra ekologija, ir neužteršto vandens trūkumas Argentinoje.
Nors S.Schweblin pasakojimas įtraukia savo paslaptingumu, mistika, jis yra vienas tų, kuris užvertus paskutinį puslapį palieka daugiau klaustukų, nei pateikia atsakymų. Perskaičius šį trumpą romaną lengvai galime sutrikti ieškodami atsakymo, kokią tikslią ir svarbiausią žinutę mums norėjo perduoti autorė, nes svarbių idėjų yra ne viena ir ne dvi.
Bet šis paslaptingumas žavi, nes skatina skaitytoją svarstyti, kelti klausimus, diskutuoti. Ir, matyt, nesuklysiu pasakydamas, kad kiekvienas šią knygą perskaitęs žmogus joje atras sau svarbiausią idėją, kuri atspindės jo pačio patirtis arba padės ieškoti atsakymų apie dabarties būtį.
Šis istorijos daugiasluoksniškumas yra dar vienas akcentas, kuriuo „Prieraišumo laisvė“ išsiskiria iš kitų knygų. Tarp kelių sluoksnių kiekvienas skaitytojas atras svarbiausią sau, o kartais jo nė nepastebės. Ir negaliu atsakyti, ar tokiu atveju būtų blogai, mat pats knygos pasakojimas sudėlioja dalykus, kurie mums turėtų būti svarbūs kiekvieną dieną, į tam skirtu stalčius – vien per daug nesigilinant į knygos idėjas skaitytojas gali pajusti autorės siunčiamus įspėjimus ir pastabas kasdienybės rutinai, trapiai būčiai. galų gale – tai įspėjimas visai žmonijai, nes tai, ką išgyvena Amanda ir Dovydas, gali nutikti kiekvienam iš mūsų.
Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie vertina provokuojančią literatūrą, kurie žavisi siurrealistiniais pasakojimais ir mėgsta peno apmąstymams duodančias knygas. Šis S.Schweblin romanas tikrai nėra skirtas visiems, ką puikiai iliustruoja įvairūs knygos vertinimai, kuriuos galima rasti internete. Tai provokacija, kuri kviečia pažvelgti į mus pačius kitomis akimis, bet anaiptol nesukurta plačiam skaitytojų ratui. Galbūt, ji giliai skverbiasi į tuos, kas turi tam tikras patirtis. O galbūt ši knyga reikalauja tam tikro laiko, išgyvenimų ir nuotaikos.
Bet kaip jau knygoje sako S.Schweblin, būtent laiko mes ir neturime.
Smagaus skaitymo.
