Ko gero, geriausia šios leidyklos „Tyto alba“ išleistos knygos reklama yra pats jos autorius Gregory Davidas Robertsas. Jo spalvinga biografija prašyte prašėsi knygos – sugebėjęs pabėgti iš geriausiai saugomo pasaulyje Australijos kalėjimo, jis spruko į Indiją, Bombėjų, kur vertėsi prekyba ginklais, žmonėmis, narkotikais. Jis gyveno lūšnynuose, dirbo mafijai, padėjo vargšams, kol galiausiai atsidūrė Frankfurto kalėjime, kur ir parašė šį pasauliniu bestseleriu tapusį kūrinį.
Ši knyga neretai vadinama „Indijos „Krikštatėviu“, ir dalis tiesos tame yra – svaiginanti kelionė į tamsųjį Bombėjaus pasaulį atrodytų netgi sunkiai įtikėtina, jeigu nežinotum, kad tai yra autoriaus autentiški potyriai. Tačiau norint sužinoti daugiau apie legendomis apipintą Bombėjaus mafijos pasaulį, matyt, reikėtų skaityti kitas, dokumentines knygas – kad ir Suketu Mehta „Maximum City“, o šis romanas yra kur kas daugiau.
Visų pirma tai yra meilės Indijai knyga. Nors ir aprašoma ne tik tai, kas Indijoje žavi, bet ir tai, kas glumina pirmą kartą atvykusį į šią šalį keliautoją (epizodas traukinių stotyje, kur į sausakimšą traukinį užsienietį tenka nešte nešti ar autobusai su priekyje iškabintais netikrais kelionės maršrutais – esu tikras, tai teko pamatyti daugeliui, patyusių kelionių Indijoje kvaitulį), galiausiai autorius priima Indijos gyvenimą tokį, koks jis yra, ir supranta, kad tai – vienintelis būdas ne tik šioje šalyje išgyventi, bet ir ją įsimylėti.
Knygos istorija įtraukia tarsi gerai sukaltas detektyvas, kurį pradėjus sunku padėti į šalį. Kelias iš lūšnynų į mafijos prieglobstį, pasų padirbinėtojai, prekiautojai žmonėmis, žudikai, kelionės į Afriką, filosofų klubai su hašišo suktinėmis, Bombėjaus kalėjimo siaubas, kultinės „Leopold“ kavinės pasaulis, – tai iš tiesų Istorija iš didžiosios raidės.
Tiesa, yra kai kurių dalykų, kurie knygoje užkliūna. Kai kurie autoriaus filosofiniai išvedžiojimai atrodo kiek perlenkti, toli gražu neįtikina ir visi personažai – kartais atrodo, kad jiems trūksta gilumos ir pernelyg akivaizdus skirstymas į „geriečius“ ir „blogiečius“. Kaip ir turbūt ne visus įtikina lūšnynų žmonių idilė bei kai kurie kiti idealizavimai. Pritarčiau ir kai kuriems skaitytojams, kurie sako, jog sutrumpinus knygą trečdaliu, ji nuo to būtų tik laimėjusi.
Tačiau galbūt būtent tai ir yra tipiškai indiškas požiūris. Jei myli, tai iki galo, jei nekenti, irgi iki kraštutinumų. Gal dėl to „Šantaramas“ yra tiesiog idealiai indiška knyga. Esu tikras, ne kiekvienam patiksianti. Tačiau siūlau neišsigąsti ir bent jau suteikti knygai šansą.
Na, o autorius jau rašo šios knygos tęsinį. Sunku net įsivaizduoti, kur toliau jis ketina šįsyk mus vesti.
