Romanas pirmą kartą išlestas 1973 metais, o lietuviškas knygos vertimas pasirodė lygiai prieš 25-erius metus. Leidykla „Kitos knygos“ šiais metais skaitytojams suteikė galimybę atsišviežinti lentynose glūdinčius „Čempionų pusryčius“, kurie prieš ketvirtį amžiaus lietuviškai pasirodė su jau minėta „Skerdykla Nr. 5“.
Suprasti akimirksniu
- Knyga išleista 1973 metais
- Romanas 56 savaites praleido „New York Times“ bestselerių sąraše
- Pats K.Vonnegutas nebuvo ja patenkintas ir jai skyrė C įvertinimą
- Pagal knygą yra sukurtas kino filmas
Jau kiek anksčiau rašiau apie K.Vonnegutą ir dvi jo knygas – „Katės lopšį“ ir „Skerdyklą Nr. 5“ (šių knygų apžvalgas galite rasti čia) – tad rašytojo portretą palikime nuošalyje ir atidžiau pažvelkime į „Čempionų pusryčius“.
Pradėkime nuo pradžių: kodėl dalis gerbėjų po šios knygos pasirodymo nusivylė? Šis kūrinys žymi įdomią atkarpą K.Vonneguto kūryboje. Jis išleistas po knygos „Skerdykla Nr. 5“, kuri autoriui atnešė šlovę, jos dėka K.Vonnegutas išgarsėjo kaip mokslinės fantastikos rašytojas. Tad nenuostabu, kad kitas amerikiečių autoriaus knygas gerbėjai turėjo su kuo palyginti. Ir su ne bet kokia knyga.
Knygoje K.Vonnegutas atidžiai analizuoja dviejų personažų gyvenimą. Pirmasis jų yra Midlende gyvenantis milijonierius Dveinas Huveris. Verslininkas, kuris dėl viso pasaulio absurdo balansuoja ties išprotėjimo riba. Antrasis – rašytojas Kilgoras Trautas, kuris net pats nežino, kad yra rašytojas. Niekas nepaneigs, kad jis kuria pačias keisčiausias knygas, kurias išsiunčia leidėjams ir net dažnai nenurodo atgalinio adreso. Taip jo kūryba atsiranda pornografijos parduotuvėse. Ir iliustruotos pikantiškomis nuotraukomis – kad bent kas nors norėtų jas pirkti.
D.Huveris ieško prasmės, ko nors nauja, dar nepatirta. Žmogaus, kuris jam galėtų papasakoti dar negirdėtų dalykų apie gyvenimą. Tad nusprendžia dalyvauti Midlendo menų festivalyje. Būtent čia atvyksta ir K.Trautas, kuris su savimi atsiveža vieną iš savo parašytų knygų „Dabar jau galima papasakoti“.
Būtent šis kūrinys tampa paskutinio D.Huverio žingsniu į beprotystę. Kas jame rašoma? „Dabar jau galima papasakoti“ atskleidžiama pasaulio kūrėjo paslaptis. Jis kreipiasi į skaitytoją ir tikina, kad visi, išskyrus jį, tėra robotai. O jis, knygos skaitytojas – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis laisvą valią, tad gali elgtis kaip tik norėdamas, bausmės jam negalioja. Gerbiamas verslininkas taip ir pasielgia – surengia neprastą smurto vakarėlį, kurio metu išlieja visas susikaupusias emocijas.
„Čempionų pusryčiai“ – satyriškas romanas apie visuomenę ir jos ydas. Čia K.Vonnegutas, kaip jam įprasta, su juodo humoro žvilgsniu rašo apie barbarišką žmogaus prigimtį, vartotojiškumą, rasizmą, humanizmo idėjas ir visa tai įvelka į absurdą.
Šis romanas kartu laikomas ir savotiška K.Vonneguto autobiografija. Knygoje jis užsimena apie savo motinos savižudybę, kalba apie tėvą, vaikystę Indianapolyje.
Išties kūrinys aprėpia tiek daug įvairių idėjų, kad tai tapo viena iš priežasčių, kodėl šis kūrinys neįtiko daliai gerbėjų. Pasak šių skaitytojų, K.Vonnegutas kaip šizofrenikas, kokiu save vadina knygoje, nori daug ką pasakyti, bet iki galo nepasako nieko. Ar su tuo galima sutikti? Manau, jog kiekvienas skaitytojas apie tai turi savo nuomonę, nėra vieningo teiginio.
Kūrinyje K.Vonnegutas pateikia ir savo pieštas iliustracijas. Tarsi norėdamas sudėti akcentus, jis piešia akivaizdžiausius dalykus – kaip atrodo višta arba reklaminis stendas. Jau knygos pradžioje jis įspėja skaitytoją, kad yra nesubrendęs ir artėjančio penkiasdešimtmečio proga yra nusiteikęs pasilinksminti ir iškloti viską, ką galvoja. Ir piešti, ką tik nori.
Būtent tai jis ir padaro. Knygoje perteikdamas idėjas jis teigia, kad literatūra yra per daug nuspėjama, o autoriai per daug skirsto personažus į svarbesnius ir antraeilius. Su „Čempionų pusryčiais“, kaip romane teigia K.Vonnegutas, jis nori sukurti naujas kūrybos gaires – parodyti, kad kiekvienas kūrinio veikėjas yra svarbus. Tad skaitydami iš arti susipažinsite su kiekvienu sutiktu personažu, čia jie visi svarbūs siužeto linijai, jų likimai ir patirtis persipina.
„Čempionų pusryčiuose“ K.Vonnegutas dar kartą parodo, kad jo stilius yra unikalus ir nenuspėjamas. Šį kartą kūrinį jis pateikia atskirais paragrafais, kuriuos sudaro nuo vieno žodžio iš kelių sakinių. Tai lyg vienos su kitomis surištos idėjos. Iš pradžių gali atrodyti, kad toks stilius gali varginti, tačiau taip nėra. Knyga lengvai „gliaudoma“.
Beje, romane galima sutikti ir patį K.Vonnegutą, kuris įsijautęs į pasaulio kūrėjo vaidmenį skaitytojui demonstruoja, kaip yra kuriamas šis absurdo kupinas pasaulis.
1973 metais išleistas romanas 56 savaites praleido „New York Times“ bestselerių sąraše. Šį kūrinį palankiai įvertino ne tik minėtas ir pasaulyje gerbiamas žiniasklaidos kanalas, bet ir žurnalas „Time“, didžiausias ir įtakingiausias JAV literatūros leidinys „Publishers Weekly“. Tačiau pats K.Vonnegutas nebuvo patenkintas romanu. Jis jį įvertino C balu. Apie tai, kad knyga nėra tobula ir pačiam autoriui ne itin patinka, rašoma „Čempionų pusryčiuose“.
Pagal knygą 1999 metais sukurtas tokio pat pavadinimo kino filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Bruce'as Willisas. Tačiau jis sulaukė kritikų pasmerkimo. Teigiamai jo neįvertino ir pats K.Vonnegutas, kuris apie filmą pasakė nedaug: skaudu žiūrėti.
Tai romanas, kurį verta atsiversti ne tik K.Vonneguto gerbėjams. O jei apie jį girdėjote pakankamai daug bloga, tai yra geriausias argumentas šį kūrinį paimti į rankas ir įvertinti patiems. O prieš tai darydami užduokite sau vieną klausimą – ar tikrai K.Vonnegutas gali taip nuvilti?
Išties „Čempionų pusryčiai“ nubalanksta tiek prieš „Skerdyklą Nr. 5“, tiek ir prieš „Katės lopšį“. Tačiau tai bet kuriuo atveju puikus juodojo humoro kūrinys, iliustruojantis visą mus supantį absurdą.
Daugiau knygų apžvalgų ieškokite čia.
Smagaus skaitymo.
