Pirmasis jų – pasiryžimas pirmą kartą aplankyti Vilniaus knygų mugę, antrasis – dalyvauti Andrejaus Kurkovo knygos „Šengeno istorija“ pristatyme. Tiesą sakant, iki šių metų vasario mėnesio apie A.Kurkovą nieko nebuvau girdėjusi, o vėliau tarsi tyčia jis apie save primindavo netikėčiausiomis formomis. Perverčiu „Žmonių“ žurnalą – čia mane įtraukia rašytojo ir jo žmonos meilės istorija, nuvykstu į Klaipėdą pas draugę – čia ji man pasakoja lietuvių kalbos mokanti vaikiną, kuris pažįsta A.Kurkovą!
Po tokių įtaigių „susidūrimų“ su autoriumi nusprendžiu nupūsti dulkes nuo kelis mėnesius lentynoje pragulėjusios „Šengeno istorijos“. Atsivertusi 667 puslapių romaną drąsinu save, jog, įsigijus knygą ir atstovėjus eilėje (tiesa, neilgoje) dėl autografo, perskaityti knygą neturėtų būti didelis vargas.
Pirmiausia norisi daugiau dėmesio skirti pagrindinei priežasčiai, nulėmusiai apsisprendimą įsigyti „Šengeno istoriją“ ir nueiti į šios knygos pristatymą. Ant knygos viršelio po pavadinimu rašoma, jog tai ukrainiečių rašytojo romanas apie Lietuvą, Europą, Kukutį, meilę tėvynei ir artimui. Faktas, kad užsienio rašytojo knygoje pagrindiniai veikėjai yra lietuviai, stebina, tačiau ne šokiruoja. Vis dėlto dedikacija –Marcelijaus Martinaičio, didžio lietuvių poeto, atminimui – ir nemažas skaičius lietuviškų pavardžių, kurioms dėkojama už pagalbą ir paramą rašant šią knygą verčia suklusti ir savęs paklausti: ar netyčia ko nors nepražiopsojau savo mylimo poeto biografijoje?
Knygos pristatyme buvo paaiškinta daugiau. Paaiškėjo, kad Marcelijaus Martinaičio kūrybą A.Kurkovas atrado dar jaunystėje ir didžiai nuliūdęs savo draugui prasitarė apgailestaująs, jog toks puikus rašytojas miręs ir jam neteksią garbės su juo susipažinti. Andrejaus draugas žinojo, kad ne visi geri rašytojai yra mirę, todėl atskleidė, jog M.Martinaitis yra gyvas ir ramiai sau gyvena Lietuvoje. Nuo to karto A.Kurkovo galvoje atsirado troškimas susipažinti su mūsų poetu. Užbėgant klausimams už akių, reikia pasakyti, kad ukrainiečių rašytojo ir mūsų poeto susitikimui taip ir nebuvo lemta įvykti...
Knygoje veiksmas prasideda nuo trijų įsimylėjėlių porų ir vieno senioko, kurie Naujuosius metus sutinka Anykščių rajone, Pienagalio kaime. Liūdna statistika teigia, jog 2011 metais Pienagalio kaime buvo likęs tik vienas gyventojas. Kita vertus, šis faktas nesutrukdė autoriui dalies romano parašyti būtent šiame Lietuvos kampelyje. Pasaulio anykštėnų bendrijos interneto svetainėje teigiama, kad rašytojas šį kaimą lankė net tris kartus – 2013, 2016 ir 2017 metais.
Reikia pripažinti, jog tiek knygos pristatyme, tiek pačioje knygoje autorius įrodė, kad šią vietovę pažino taip gerai, kaip turbūt niekas kitas Lietuvoje. Autoriaus pasakojime atsispindi tokia lietuviškos kasdienybės autentika, kuria nesinori abejoti. Čia taip vaizdžiai aprašoma nuošalaus vienkiemio keliuko purvynė, tikroviškai pateikiamas nedidelio miestelio kavinukės provincialumas, kad mintyse nebelieka abejonių, jog šio romano autorius visai ne lietuvis. A.Kurkovo romane pateiktas lietuviškumas toks įtikinamas, kad net nuobodus – nors didžioji dalis romano skirta aprašyti keliaujančių lietuvių nuotykius, tačiau svetimų šalių gatvių architektūra ir kultūra pranyksta daugeliui gerai pažįstamame emigracijos nerime.
Tiesa, romane pasitaiko ir tokių vietų, kurios priverčia tik šyptelti: Ne, Andrioniškis jai patiko, ypač pavasarį ir vasarą, kai dalis gyventojų po dešimtos bet kurio šiltojo mėnesio dienos, gavę pašalpas ir pensijas, pirkdavo dažų ir atšviežindavo medinę savo jaukių namukų odą (p.165). Prisiskaičius lietuviškos publicistikos antraščių darosi sunku patikėti, jog pašalpas gavę lietuviai pirmiausia skuba pirkti dažų savo namų sienoms, bet toks bandymas atspindėti lietuvišką sąmonę ir yra dar viena priežastis, kuri stebina romane.
Paliečiant lietuviškos sąmonės trajektorijas galima teigti, jog autorius kūrinyje atvėrė senojo, stipriai su žeme susijusio lietuvio, kuriam atstovauja senis Kukutis, ir šiuolaikinio jaunimo, atstovaujamo trijų porų, mąstymo klodus. Atskirtis tarp jauno ir seno čia išties gana išryškinta. Romane jaunuolių poros pateikiamos kaip itin naivios, patiklios ir net infantilios būtybės, kurios vis dar besąlygiškai tiki žmonių gerumu. Žinoma, čia nereiktų užmiršti, kad minėtą tikėjimą sustiprina buvimas svetimoje vietoje ir priklausymas nuo darbdavių, naujų draugų ar kitų geranoriškų prašalaičių.
Plačiai paplitęs posakis apie savą kraštą ir buvimą pranašu jame dar kartą įrodo, jog ir svetimame krašte sunku tokiam tapti – į Prancūziją atvykę Barbora ir Andrius ieško būdų, kaip užsidirbti pinigų savo būsimam kūdikiui išlaikyti, tačiau likimas jiems siūlo tik nesėkmes ir nuovargį. Anglijoje besiglaudžiantys Klaudijus ir Ingrida įsivelia į šlykštų išdavysčių ir santykių griūties verpetą, tuo tarpu iš Pienagalio kaimo taip ir neišvažiavę Vytas ir Renata bando suvaldyti naminių gyvūnėlių dažymo firmą, kuriai įkyriai trukdo šeimininkų kieme apsigyvenęs savanoris aktyvistas.
Tuo pačiu metu, kol jaunieji lietuviai blaškosi ir, kad ir kaip būtų banalu, ieško savo laimės, paskui jų pravėsusius pėdsakus seka senis Kukutis su medine koja. Kukutis, kalbėdamas apie save, su apmaudu prisipažįsta, jog pamiršo numirti. Viskas, kas jam liko šių dienų akivaizdoje – seni sidabriniai pinigai kišenėse, į lūpas įsprausta vokiečių kalba ir nuolatinis skausmas širdy, kuris praneša apie viename ar kitame krašte esančių lietuvių nelaimes. Romane Kukučio misija aiški – jis turi gelbėti savo tautiečius nuo būsimų nelaimių, tačiau dėl laiką vilkinančios medinės kojos ir senatvinių įpročių dažniausiai spėja tik į nelaimingo įvykio vietą. Kita vertus, keliaudamas per visą Europą, Kukutis spėja pasidalinti tikrai vertingais patarimais:
- Žinai ką, – kreipėsi į jį Kukutis. – Aš tau pasakysiu vieną paslaptį, kuri paskui tau gyvenime ne kartą padės. Nori?
Stašekas linktelėjo.
- Viską, ką tiktai galima susukti, būtinai reikia susukti. Ir valgį, ir darbužį. Valgis greičiau lenda į burną, o drabužį lengviau vežiotis. Žiūrėk!
Ir jis, ištepęs visą savo blyną, susuko jį, paėmė ir atsikando galiuką.
Stašekas padėjo įrankius ir ėmė uoliai sukti savo blyną.
- Šaunuolis! – pagyrė jo keliauninkas. – Iš pirmo karto pavyko! (p.84).
Tiesą sakant, asmeniškai man šis patarimas buvo geriausia knygos vieta! Šią vasarą ruošdamasi į Nidą ir kraudama daiktus į lagaminą pasinaudojau knygos išmintimi – atsisakiau sumanymo tvarkingai lankstyti drabužius ir juos, it kokius sušius, susukau. Taip ne tik sutaupiau vietos, bet ir suvokiau, kad jei martinaitiški Kukučio patarimai ir pagalba būtų laiku pasiekusi knygos herojus, tuomet „Šengeno istorija“ šiandien turėtų kiek kitokią pabaigą. Kita vertus, romanas tuo ir ypatingas, kad parodo lietuvių siekį būti laimingiems, nepaisant visko.
Andrei Kurkov. Šengeno istorija. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 667 p.
