Visgi lietuviai šią autorę geriausiai pažįsta iš 2014 m. kai jos knyga „Žmogus kuriam nieko nereikėjo“ rekordiniu balsų skaičiumi pelnė metų knygos titulą. Šį kartą R. Aškinytės knyga „Glesum“ atveria duris į II a. aisčių genties valdomas žemes. Sunku nepastebėti romano viršelio. Žvaigždėtas dizainas patrauks bet kurį skaitytoją prie knygų lentynos iš arčiau apžiūrėti pirkinio. Būtent tokiu būdu „Glesum“ papuolė į mano rankas.
Rašytoja yra pasakiusi, kad jos bazinis išsilavinimas – istorija, todėl tampa aišku, iš kur atsirado istorinis kontekstas. R.Aškinytė kurdama turinį, išgalvodama veikėjus ir jų gyvenimą, meistriškai įpina į pasakojimą tikrus istorinius faktus. Įvairiose situacijose, besiremdama archeologiniais radiniais, detaliai aprašo gentainių papuošalus, buitinius daiktus, karinius ginklus. Naudodama rašytinius šaltinius sukuria gintaro prekybinių kelių istoriją ir mitologines veiksmo vietas. Rašymo stilistika labai lengva, parašyta paprasta, paviršutiniška kalba, būtent taip, kaip prieš tūkstančius metų galėjo kalbėti mūsų protėviai: Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę, net ranka sviro žemyn (p. 15); tačiau veiksmas nepatyrusiam skaitytojui gali būti painus. Herojų gyvenimai ir likimai susipynę vieni su kitais ir kartais gali būti sunkiai suvokiami.
Tiems, kas jau girdėjo apie šią knygą, pirmasis įspūdis gali susidaryti, kad tai yra paprastas istorinis romanas, pasakojantis apie aisčių genties buitį, tačiau R.Aškinytė šį kartą sužavėjo savo feministine puse, daugiausia dėmesio skirdama moterų personažams. Nors istorija mena, kad praeityje labiau dominavo vyrų vaidmuo socialiniame ir politiniame gyvenime, todėl pagirtina, jog autorė išėjo iš komforto zonos ir pasirinko gvildenti moterų gyvenimo problemas, taigi pirmoji pagrindinė veikėja – Selija, genties vado žmona, turtinga, išpuikusi, arogantiška, aikštinga: Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir šiurpus šaltis maišosi, sukasi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti (p. 15). Antroji moteris – iš Romos imperijos pagrobta Glesum (lot. gintaras), tamsaus gymio, jauna moteris, spėjusi patirti gyvenimo negandų, visą savo gyvenimą engiama, iškentusi vergystę ir prievartą, pagaliau papuola į Selijos vyro Gondo valdomą aisčių gentį. Šios moterys skirtingos viskuo – savo išvaizda, pasaulėžiūra, buitimi ir kilme, bet kartu ir labai panašios – abi impulsyvios, turinčios tvirtą charakterį, mylinčios, turinčios baimės jausmą ir siekiančios geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai.
Glesum kitoniškumas įpučia egzotikos į pilką aisčių genties gyvenimą ir parodo, kad moterys skirtingos savo išvaizda, materialine padėtimi ir socialiniu sluoksniu gali būti visiškai vienodos.
Įdomu skaityti, kai nusikeli kelis tūkstančius metų atgal į protėvių žemes ir ten sutinki ne kraugeriškus karius, genčių vadus ir politinius debatus, o dviejų moterų pasaulius. Autorė šiuos personažus iškelia sulig vyrų gyvenimais, kaip pati yra sakiusi: Skirstydami žmones į grupes bandome palengvinti gyvenimą. Įsivaizduojame, kad jei vyras, tai bus toks ir toks, jei moteris, tai visai kitokia, taigi viskas aišku. Šiandieninei moteriai autorės požiūris turėtų patikti, todėl ir knygos puslapiai nejučiomis bus verčimi vienas po kito, nes vado žmona Selija įtakinga moteris akivaizdžiai valdo aplinkinių žmonių gyvenimus, iškelia save aukščiau kitų ir įsakinėja genties gyventojams, netgi vyrams. Glesum, nors ir atrodo vargšė mergaitė, bet taip pat turinti potencialo lygiuotis į šiandieninę tvirtą ir charizmatišką moterį. Visgi, iš pirmo žvilgsnio, Glesum gali pasirodyti, kaip gležna jauna mergaitė, bijanti viso pasaulio, tačiau jos mintyse verdanti kova tarp savęs ir aplinkinių parodo tikrąją jos charakterio pusę. Tad, šiuolaikiškai panelei, moteriai ar namų šeimininkei būtų smagu su R. Aiškinytės pagalba įsilieti į Selijos ar Glesum pasaulį
Kitas veiksnys, nulėmęs susižavėjimą šia knyga, tai – autorės sprendimas pasirinkti svetimšalę moterį. Glesum kitoniškumas įpučia egzotikos į pilką aisčių genties gyvenimą ir parodo, kad moterys skirtingos savo išvaizda, materialine padėtimi ir socialiniu sluoksniu gali būti visiškai vienodos. Selijos ir Glesum išgyvenimo kova sukelia įvairių emocijų, iškelia gyvenimo prasmės klausimus, o kai kurioms motinoms gali sukelti net pyktį: „Kuri iš jų „labiau moteris“ – ta, kuri vos pagimdžiusi numeta vaiką, ar ta, kuri pasiima jį auginti?“, šie autorės žodžiai nusako moterų išskirtinumą, parodo žiaurų pasaulį ir perkelia šiandienes socialines motinų problemas į „Glesum“ romano puslapius.
R. Aškinytė yra gana universali rašytoja, prisitaikanti prie įvairių amžiaus, socialinio sluoksnio ir skirtingos lyties žmonių, todėl ir šį romaną į rankas gali paimti ne tik merginos, moterys, motinos ar feministės. Vyrams šis kūrinys taip pat paliks įspūdį. Vyriški personažai nėra tokie spalvingi ir neturi gilios potekstės, tačiau genties vado Gondo kelionės gintaro keliu, kovos su burgundais ir derybos Romos imperijoje įtiks nuotykių ištroškusiems skaitytojams. Gondo, kaip vyro, vaidmuo ryškus, atspindintis tikro vado bruožus, tačiau vėlgi dviprasmiškas. Gondas, nors ir nuožmus karys, genties vadas, bet mintyse jautrus, šeimyniškas ir mylintis. Tai vėlgi nupiešia šiandienio šeimos vyro paveikslą, kai už namų durų stipriosios lyties atstovas mėgina atlikti visos bandos dominuojančio patino vaidmenį, o vakare grįžęs namo tampa avinėliu ir stengiasi įsiteikti šeimai. Taigi, istorinės detalės supintos kartu su šiandienėmis gyvenimo idilėmis patenkins ne tik moterišką skaitytojų grupę.
Pačią knygos kompoziciją ir struktūrą autorė apgalvojus iki pačių mažiausių smulkmenų ir detalių. Žvaigždėtame dizaine galima įžvelgti Grįžulo Ratus, o visi skyriai prasideda kiekvienos Grįžulo Ratų žvaigždės pavadinimu ir kosmologiniu paaiškinimu. Tai dar vienas gražus simbolis, siejantis aisčius ir šiandienius jų žemių gyventojus, kadangi visi žmonės bet kurioje eroje žvelgė arba vis dar žvelgia į tas pačias žvaigždes, jos per tūkstančius metų nepakito, kaip švietė kadaise, taip ir šviečia dabar. Visgi minėtųjų kosmologinių aprašymų suvirškinti nepavyko. Perskaičius kiekvieną žvaigždės aprašymą vis ieškodavau užuominų, ką tai galėtų reikšti pačiam kontekstui, bet suprasti nepavyko, todėl teko nusivilti. Gal reikšmės ir nereikėjo įžvelgti? Gal autorė tiesiog norėjo sužadinti smalsumą fantastikos gerbėjams? Atsakymą gali pateikti tik pati R. Aškinytė.
Galiausiai užvertę knygą suprasite, kad šis romanas yra toks pat universalus, kaip ir kiti R Aškinytės kūriniai. Čia netrūksta nei humoro, nei liūdesio, nei gailesčio, nei mistinių elementų. Tik nepamirškite vieno: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“
