Į lietuvių kalbą romaną vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, jis jau kurį laiką gyvena Pietų Korėjoje ir į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną šios šalies rašytojo knygą.
Kai šis romanas pasirodė Pietų Korėjoje, per pirmus dešimt prekybos mėnesių jo nupirkta per milijoną egzempliorių. Vėliau pagal knygą, kuri pelnė geriausios 2011 metų Azijos rašytojo knygos vardą, sukurtas spektaklis ir miuziklas. Tais pačiais metais populiari JAV televizijos laidų vedėja ir skaitytojų klubo įkūrėja Oprah Winfrey šią knygą įtraukė tarp aštuoniolikos balandį pasirodžiusių knygų, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį. Romano išskirtinumą pabrėžė ir „Amazon“ redaktoriai. Skaičiuojama, kad knyga išleista per trisdešimtyje šalių.
„Prašau, pasirūpink mama“ yra tarsi išpažintis. Romanas mus nukelia į Seulą, kur metro stotyje pasimeta 69-erių Pak Sonjo. Moteris kartu su savo vyru čia atvyko švęsti gimtadienio, susitikti su vaikais, kurie gyvena šiame didmiestyje. Jai dingus, šeima ieško savo artimosios – kreipiasi į policiją, gatvėse dalija lankstinukus su informacija apie Pak Sonjo. Ir leidžiasi į vidinius prisiminimus apie ją.
Romanas suskirstytas į penkis skyrius – kiekvienas jų yra tarsi dėlionės dalis, kuri puslapis po puslapio atveria tikrąjį šeimos židinio vaizdą. Ir šis vaizdinys yra niūrus – pasirodo, niekas nepažinojo motinos ir žmonos Pak Sonjo.
Literatūriniai personažai leidžiasi į kelionę po savo prisiminimus, kuriuose esti ne viena su Pak Sonjo susijusi patirtis. Į motiną žvelgiantys vaikai ją matė kaip moterį, kuri dėl jų stengėsi, bet kartu ir darė gėdą, nebuvo išsilavinusi – nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, kartais keistai elgėsi. Jiems atrodė, kad jų motina yra tarsi savo pasaulyje užsisklendęs žmogus, kuris yra patenkintas savo kasdienybe, rutina, kuri sukasi aplink maisto gaminimą ir kitus namų ruošos darbus. Taip manė ir Pak Sonjo vyras, kuris ne kartą buvo palikęs šeimą ir pabėgęs į kitos moters glėbį. Bet išties tiek jis, tiek vaikai per eilę gyvenimo metų nesugebėjo išmokti klausytis.
Niekas nevertino ir neįvertino to, ką ji, visą gyvenimą šeimai paaukojusi moteris, davė savo artimiesiems ir kiek paaukojo dėl jų laimės ir gerovės. Tai iliustruoja skyrius apie apie pačios Pak Sonjo išgyvenimus ir gyvenimo kelią, kuriame atsiveria tikroji šeimos drama, atsiveria jos pastangos ir noras įtikti visiems, padaryti visus laimingais, įveikti didžiausius iššūkius, kokių, regis, retam iš mūsų realiame, o ne literatūriniame pasaulyje nepavyksta įveikti.
-
Knygos recenzija. J.Salterio „Žaidimas ir pramoga“ – aistringa kelionė į lemtį
-
Knygos recenzija. U.A.Boschwitzo „Keleivis“ – pabėgimas iš nacistinės Vokietijos
-
Knygos recenzija. 10 priežasčių skaityti Mathiaso Enard'o „Kompasą“
-
Knygos recenzija. Andriaus Tapino „Prezidentas“ – rinkimų ir jų užkulisių fikcija
„Prašau, pasirūpink mama“ yra tarsi žinutė ir kartu įspėjimas, priminimas mums visiems. Knyga kalba apie artimųjų santykius, požiūrį į savo šeimos narius bei primena, kad koks svarbus yra tarpusavio kalbėjimasis ir gebėjimas išklausyti kitą.
Romane įdomiai atsiveria kartų skirtumų klausimai – kaip į tuos pačius dalykus žiūri mūsų tėvai ir kaip į tai žvelgiame mes patys. Šiuo aspektu knyga yra tarsi dviejų visuomenių atspindys. Kartu tai priminimas, kaip dažnai mes nesugebame sustoti ir įsiklausyti į tai, ką mums sako kitas žmogus, ką jis jaučia, kuo kvėpuoja.
Knyga taip pat atsiveria kaip įdomus žvilgsnis į Pietų Korėjos kultūrą. Čia nemažai dėmesio skiriama šios šalies visuomenėje nusistovėjusioms normoms – koks vyresnių vaikų vaidmuo šeimoje, kokios šeimos narių pareigos. Taip pat daug kalbama apie buitį, maisto ruošos darbus, per kuriuos galime iš arčiau pažvelgti į korėjiečių virtuvės paslaptis.
Be tematikos, kuri šiame, kaip dažnai juokiamasi, greitai besisukančiame pasaulyje, yra itin svarbi, žavi kūrinio nuoširdumas. Knygos autorė Shin Kyung-sook sukūrė stilių, kuris visos knygos metu yra ramus, niekas neskubantis, bet ta ramybė nuo pirmų knygos puslapių žada skausmą, liūdesį, su kiekvienu puslapiu skaitytoją veda vidinio sprogimo link.
O šis sprogimas paliečia ne tik literatūrinio pasakojimo gyventojus, tačiau ir mus, skaitytojus.
Man ši knyga įsiminė šiuo nuoširdumu, kuris giliai persismelkia į vidų ir iš užmaršties ištraukia situacijas, su kuriomis susidūrė ne Pak Sonjo ar jos vaikai – o aš pats, skaitytojas. Kaip panašiose situacijose elgiausi aš, o kaip elgėtės jūs? Susitapatinti su herojais itin lengva.
Ir kartu baugu – pažvelgti į save iš šalies ir išvysti, kad galbūt elgeisi kaip Pak Sonjo artimieji, nėra lengva.
Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie pasiilgo šilto, paprasto pasakojimo, kuris iš pirmo žvilgsnio žada lengvą istoriją, tačiau savyje turi daug sluoksnių, kalbančių apie daug šiuo metu aktualių temų. Ją taip pat derėtų perskaityti tiek motinoms, bet labiau – atžaloms, kurios dar kartą įvertintų ne tik motinų, bet apskritai tėvų pastangas dėl jūsų gerovės.
Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti šį romaną, sakyčiau, kad ši knyga yra skaudi artimųjų išpažintis. Ji kalba abipusį skausmą – tiek vaikų, tiek tėvų. O visus juos jungia negebėjimas klausyti, įsiklausyti ir suprasti.
Šiose visuomenėse esame užsisklendę savyje, to nuoširdaus, paprasto pokalbio trūksta vis dažniau. Rašytoja iš Pietų Korėjos Shin Kyung-sook mums rodo, kur galime atsidurti, į kokią vidinę šeimos krizę patekti, jei negebėsime išgirsti vieni kitų. Belieka išmokti klausytis.
