Nors ši rašytoja pasaulyje labiausiai išgarsėjo parašiusi „feminizmo biblija“ vadinamą filosofinį veikalą „Antroji lytis“, kuriame autorė nuosekliai analizuoja per tūkstantmečius susiklosčiusios moters padėtį visuomenėje, kiti jos kūriniai taip pat neliko nepastebėti – romanas „Mandarinai“ 1954 m. gavo prestižinę Goncourt'ų literatūrinę premiją. Šios rašytojos kūriniai tapo kelrode žvaigžde milijonams moterų, o mintys – pagrindinėmis tezėmis, šūkiais feminizmo judėjimuose iki šių dienų.
Tris apysakas apimančią de Beauvoir knygą „Palaužta moteris“ vienija ta pati tema – istorijų herojės esti laiko gniaužtų bei netekčių palaužtos moterys, išgyvenančios egzistencinį nerimą, tuštumą, vienatvę gyvenimo krizių akivaizdybėje.
Pirmoji apysaka „Santūrumo amžius“ pasakoja apie moterį, profesorę, kuri mano, kad gyvenimas jai nusisekė, kad turėjo viską – mylimą vyrą, sūnų kuris ją dievino, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet palaipsniui ima suvokti, kad į jos gyvenimą atėjo pokyčiai, kurių ji nepajėgia kontroliuoti. Su vyru gyvena kartu, bet gerokai atitolę vienas nuo kito, sūnus, atsidavęs į žmonos rankas, išduoda jų šeimos puoselėtas vertybes, o paskutinė knyga kurią profesorė išleido, sulaukia kritikos dėl pasikartojimų. Laisvo laiko perteklius, pasikartojanti rutina ir bendravimas su artimaisiais, draugais moteriai atveria vidinę tuštumą ir supratimą, kad nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki, kad po „šešiasdešimties“ esi pasmerktas pasikartojimams ir niūriai dykynei, per kurią turėsi kiūtinti vienas, iki pat pabaigos.
Antroji istorija, pavadinta „Monologu“, išskiria nuo kitų dviejų apysakų rašymo stiliumi. Ji parašyta lyg nuo vaistų ar kitų psichotropinių priemonių apkvaitusios vienišos, pagiežingos moters balsu. Moteris savo bute negali ramiai užmigti dėl Naujųjų metų išvakarėse švenčiančių ir triukšmaujančių kaimynų, tačiau vis labiau ima aiškėti, kad viduje siaučiantis chaosas yra gerokai triukšmingesnis už išorinį. Prisiminimų, pokalbių užuominos apie vaikystėje patirtą motinos nemeilę ir neapykantą jai, dukros mirtį ir savigraužą dėl šios netekties, gedulą, iš pagrindų sugriovusį gyvenimą ir šeimą, atėmusį galimybę bendrauti su sūnumi ir t.t.. Monologu, padrikais sakiniais, žodžių junginiais išlietas sąmonės srautas, kuriame pyktis, neapykanta persipina su skausmu, beviltiškumu, grasinimais atveria skaitytojui įvairius šios moters asmenybės aspektus, žadinančius empatiją, o kartu ir gailestį šiai vienišai, nelaimingai moteriai. Reikia pripažinti, kad ši apysaka rinkinyje skaitėsi sunkiausiai – dėl pasirinktos modernios (tuo metu) formos, kuri šiais laikais ne tik kad nestebina, bet labiau vargina.
Viena iš pagrindinių temų, kurią Simone de Beauvoir plėtoja savo filosofiniuose veikaluose – tai moteriai visuomenės „primestą paskirtį“ būti žmona, motina, namų šeimininke, kuri, pasak jos, atima galimybę moteriai realizuoti save intelektualioje veikloje. Tuo laiku, kada Simone de Beauvoir rašė savo knygas, moterys buvo daug labiau priklausomos nuo vyrų ir kartu labiau pažeidžiamos, ypač vyresnio amžiaus moterys. Šią, gal šiais laikais jau nebe tokią aktualią, temą ji paliečia trečiojoje apysakoje „Palaužta moteris“, vaizduodama moters, atsidavusios vien šeimai, pasirinkimo pasekmes. Apysaka „Palaužta moteris“ parašyta dienoraščio forma, mano nuomone, stipriausia iš visų trijų knygoje surinktų kūrinių. Po dvidešimties bendro gyvenimo metų Monikai vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita, jaunesne moterimi. Monika kurį laiką bando save įtikinti, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas jaunu kūnu, kad patenkinęs savo tuštybę vyras grįš pas ją. Dienoraščio forma fiksuojamos mintys, dialogai, kurie vis labiau atskleidžia nemalonią tiesą ne tik apie jos vyrą, jų santykius, bet ir skaudžią tiesą, prieš kurią Monika buvo užmerkusi akis daug metų, apie ją pačią. Palengva ji ima prisiminti detales, užuominas, ženklus, kurie liudija prieš ją, prieš jos pasirinkimą savo gyvenimą aukoti šeimai, atsisakius asmeninių interesų, profesinių ambicijų. Monika nebežino, kaip ir kam gyventi toliau, kai vieninteliai dalykai, kurie jos gyvenimą užpildė turiniu, suteikė prasmę, staiga išgaravo.
„Gyvenimas toks glosnus, toks šviesus, trykšta kaip šaltinis, kai viskas gerai klostosi. Bet pakanka kokio susikirtimo, ir supranti, kad jis neperžvelgiamas, kad nieko nežinai apie žmogų nei apie save, nei apie kitus: kas jie tokie, ką mąsto, ką daro, kokį tave mato.“
Jas vienija tai, kad tam tikrame gyvenimo etape iškyla didelė grėsmė jų susikurtam gyvenimo komfortui.
Simone de Beauvoir vaizduoja tris skirtingas moteris, bet jas vienija tai, kad tam tikrame gyvenimo etape iškyla didelė grėsmė jų susikurtam gyvenimo komfortui. Grėsmė jų jaunystei, kūnams, santykiams, jausmams, profesinei veiklai ar net materialinei gerovei. Jos visos kažkada buvo mylimos, gerbiamos, vertinamos, bent taip apie save galvojo, kol Simone de Beauvoir iš gyvenimo pasakos panardina jas į realybę, išdrįsta nutraukti nuo jų viešojo fasado uždangas, kaukes, tokiu būdu leidžiant susitikti su tikraisiais savo jausmais ir mintimis.
Visi palaužtų moterų pasakojimai parašyti labai įtaigiai, natūraliai, lyg iš tiesų skaitytum realias istorijas, kažkieno aptiktus dienoraščius, o kartu jie labai prancūziški, jausmingi, gluminantys atvirumu, emocijos apnuogintos iki maksimalaus intymumo. Visos apysakų herojės – moterys, bandančios suvokti savo tapatybę laiko tėkmėje, atrasti, ką patirtis joms davė ir ką negrįžtamai atėmė. Todėl, manau, neklysiu teigdama, kad Simone de Beauvoir kūryba visgi yra labiau suprantama ir artima moteriškai auditorijai.
Nors knyga „Palaužta moteris“ yra grožinės literatūros kūrinys, bet Simone de Beauvoir paliečia daug psichologinių aspektų ir egzistencinių temų. Ji rašo apie universalius dalykus – senatvę, netektis, vienatvės baimę, beviltiškumą ir tuštumą, ateinančią suvokus, kad „senstant tave slegia ne aplinka, tu pats“. Ir nors apskritai visų trijų apysakų nuotaika gana niūrioka, rinkinys „Palaužta moteris“ įtraukia taip, lyg per tave, tavo odą, kaulus tekėtų laiko upė, tokia srauni, drungna, nuplaunanti visas iliuzijas, paliekanti tik skaidrų liūdesį gyvenimo veidrodyje.
