Romaną „Karštas pienas“ iš anglų kalbos išvertė Rita Pilkauskaitė, o išleido leidybos namai „Balto“.
Jeigu trumpai reiktų nusakyti, apie ką ši knyga, sakyčiau, kad tai sapnas, haliucinacija apie vienos jaunos moters tapatybės paieškas. Apie tai, kaip gyvenimo dramos, prisiminimai, santykiai su tėvais ir kitais artimaisiais keičia mūsų gyvenimus, fizinę sveikatą, ir, svarbiausia, – kaip visa tai nulemia asmenybės raidą bei vidinę jauseną. Tad, manau, šia knyga turėtų pirmiausia susidomėti tie, kuriems patinka knygos su stipriu psichologiniu fundamentu, kuriems įdomu narplioti ir ieškoti sąsajų tarp išorinio gyvenimo ir vidinės būsenos, tarp praeities ir dabarties, tarp dvasinių negalių ir fizinių. Ir, be abejo, tiems, kurie geba įvertinti rašytojo pastangas sukurti knygos atmosferinį lauką.
Istorija pasakojama 25-erių metų moters Sofijos vardu, kurią vaikystėje paliko tėvas ir išvykęs į Graikiją vedė perpus jaunesnę moterį bei su ja susilaukė kūdikio. Suaugusi Sofija priversta mesti antropologijos doktorantūros studijas ir dirbti padavėja kavinėje, nes turi pasirūpinti savo vieniša sergančia motina. Pardavusios namus, dukra su motina važiuoja į Almerijoje įsikūrusią kliniką pas paslaptingą gydytoją, kuris turėtų nustatyti motinos ligos priežastis, išgydyti staiga suparalyžiuotas kojas ir padėti sugrąžinti abi į įprastą gyvenimą.
Ligoninės gydytojas Gomesas gal ir keistokas, tačiau jo siūlomi ekstravagantiški gydymo metodai (prašymas pateikti baimių ir priešų sąrašą, vaistų atėmimas ir automobilio rakteliu įteikimas kojų nevaldančiai pacientei) leidžia daryti prielaidas, kad Sofijos mamos ligai nėra fiziologinio pagrindo ir greičiausiai kojų neveiksnumą sukėlė psichosomatinės priežastys, kurias knygoje po truputį ir bandoma išsiaiškinti. Pati Sofija, daug metų tyrinėjusi motinos ligą, ironiškai komentuoja: „Mano motinos simptomai neturi aiškios ribos tarp pergalės ir pralaimėjimo. Vos tik gydytojas nustatys diagnozę, ji užsiaugins kitą simptomą norėdama jį supainioti“.
Gydytojas pastebi, kad Sofija turi ne ką mažiau savų problemų: pradedant ją vaikystėje pametusio tėvo stoka, sudėtingais santykiais su motina, seksualines painiavas, ir baigiant savo svajonių, tikslų atsisakymu – visa tai sukelia merginai baimę, nerimą, neužtikrintumą savo gyvenimu.
Kūrinio pavadinimas „Karštas pienas“ tarsi apibūdina mamos ir vaiko ryšį, kuris šiuo atveju labiau simbolizuoja ne ramybę ir saugumą, o psichologinę santykių temperatūrą. Sofija ne kartą savo ir motinos ryšį apibūdina taip: Mano meilė motinai yra tarsi kirvis. Kerta labai giliai.„ Sofijos motina, bijodama vienatvės manipuliuoja savo liga, stengiasi dukrą pririšti prie savęs, taip paversdama jųdviejų santykius toksiškais ir priklausomais, luošinančiais abi tiek psichologine, tiek fizine prasme.
Todėl Sofija pasinaudoja daktaro Gomezo patarimais, apsilanko vietiniame paplūdimyje, neria į jaunatviškus nuotykius ir tyliai tyrinėja tuos, kuriuos sutinka mažame Ispanijos miestelyje. Taip po truputį ji vis labiau „atsiriša“ nuo motinos ir kartu iš naujo atranda save: „Jeigu antropologija yra mokslas apie žmoniją nuo jos pradžios prieš milijonus metų iki šiandienos, man nelabai sekasi save tyrinėti. Tyriau pirmykštę kultūrą, majų hieroglifus, korporacinę japoniškų mašinų gamintojo kultūrą ir rašiau darbus apie vidinę kitokių bendruomenių logiką, tačiau nieko nenutuokiau apie savo pačios logiką“.
Tikra tiesa, kad šioje knygoje galima rasti užuominas apie visas pagrindines psichoanalizės pradininko Siegmundo Freudo nagrinėtas temas, apimančias ankstyvąsias patirtis vaikystėje, santykius su tėvais, seksualumo painiavas ir kaip visa tai nulemia žmonių gyvenimus vėlesniame amžiuje. Freudas yra pasakęs: „Žmogaus sielos paslaptis slypi jo vaikystės psichologinėse dramose. Prisikaskite iki jų ir jis išgis“. Knygos herojė Sofija, ankstyvoje vaikystėje praradusi tėvo meilę ir dėmesį, kartu praranda ir pasitikėjimą savimi, jaučia abejingumą ir apatiją savo gyvenimui, prisiima aukos vaidmenį manipuliatyviuose santykiuose su motina.
Tačiau skaitytojas turi galimybę stebėti jos gijimą, savęs tyrinėjimą, atradimą naujuose amplua, kurie ją gąsdina, o kartu ir vilioja naujomis patirtimis. Sofija, nuolatos jautusi meilės (ypač tėvo), dėmesio trūkumą, prisipažįsta, kad žodis „Numylėta“, išsiuvinėtas jai dovanotame vasariškos palaidinės šilke, pakeitė jos gyvenimą labiau nei žodis „euras“.
Ši knyga, kurios veiksmas vyksta saulėtuose Almerijos paplūdimiuose, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip atostogų romanas, tačiau, nepaisant puikios, svajingos rašytojos prozos, romanas „Karštas pienas“ nėra labai lengvas skaitinys. Pasakojimas giliai įtraukia skaitytoją į motinos meilės ir nevilties, dukters priklausomybės, priešiškumo ir įniršio liūną, kuriami jos abi įklimpusios kovoja už savo gyvenimą. Iš pradžių mane kiek glumino pačios herojės nuovokumas, nuolat vertinantis vidinis balsas, to, kas viską, kas atsitinka – kiekvieną susidūrimą, kiekvieną mintį, kiekvieną jausmą paverčia referendumu už visą savo gyvenimą.
Tačiau ilgainiui imi suprasti, kad toks ir buvo šios rašytojos sumanymas – skaitytojui sukelti nepatogumo jausmą, kartu su knygos herojais pažvelgti skaudžiai tiesai į akis.
Tačiau ilgainiui imi suprasti, kad toks ir buvo šios rašytojos sumanymas – skaitytojui sukelti nepatogumo jausmą, kartu su knygos herojais pažvelgti skaudžiai tiesai į akis, kai pati Sofija prisipažįsta: „Aš ieškojau ne aiškumo. Norėjau, kad viskas būtų ne taip aišku.“
„Karštas pienas“ – daugiasluoksnis romanas, apimantis ne tik vienos šeimos sudėtingą santykių dramą, atostoginio romano liniją, jaunos moters savasties paieškas, seksualinius nuotykius, nuorodas ir simbolius į Graikijos mitologiją, kuriame įvykiai dažnai persipina nuo asmeninių iki užuominų apie politiką „Lūpos vis dar skilinėjo. Kaip Europos ekonomika. Kaip finansinės institucijos visur“. Almerijos paplūdimių vandenys užkrėsti gazolinu, fone šmėkščioja pabėgėliai, Sofija užsimena apie vergoviškas darbo sąlygas, kurias patiria vietiniai žemės ūkio darbuotojai..
Man ši knyga net keliais aspektais ir pačia kūrinio atmosfera kiek priminė ispanų rašytojos Samantos Schweblin siurrealistinį pasakojimą „Prieraišumo laisvė“, kuriame taip pat subyrėjusios šeimos istorija persipina su bendražmogiškomis santykių temomis bei socialiniais ir būties klausimais.
Abiejuose kūriniuose tarp eilučių plaukioja siurrealistinės medūzos, nepaliaujamai kaukia pririšti šunys (net sapnuose), raitosi kirmėlės ir gyvatės, tiksi bombos, sklidinos užnuodyto skysčio, kurios nežinia nuo ko greičiau sprogs – nuo pasaulinių kataklizmų ar vieno žmogaus asmeninės katastrofos. Skaitant abi knygas nepaleidžia nuojauta, kad tuoj įvyks kažkas blogo, kažkas esmingo, todėl skaitytojas to laukia tarsi sprogimo, pragaišties, tačiau autorės abiejose knygose sužaidžia subtilumu, todėl esmingieji gestai, suardantys žmonių gyvenimus, yra beveik nepastebimi. Tik „Karštame piene“ stebime sulaužytos Sofijos atsitiesimo kelią ir išsilaisvinimą, o „Prieraišumo laisvėje“ nepaliekama jokios šviesos tunelio gale.
Deborah Levy savo romanu kuria tikrai keistą, sapnišką atmosferą, aliuzijų ir analogijų tinklą, kur pavojaus nuojautos rezonuoja su skaitytoju nuo pat pirmojo puslapio. Rašytojos vaizduotė, kaip ir jos poetiška kalba yra nuostabi, ji geba ne tik daug ir kokybiškai pasakyti glaustu tekstu, bet ir grakščiai judėti tarp patoso, pavojų, humoro, sukurti tokius įdomius psichologinius portretus kaip Sofijos. Kukli, gaivi, o kartu nuovoki ir elegantiška Levi proza pasižymi reta kokybe, o kūrybinis braižas visgi palieka įdomaus romano įspūdį, kurį skaitant stebiesi, spėlioji, keli sau klausimus ir lieki užburtas.
