Knygos recenzija. „Stalingradas“ – mūšis, tapęs Antrojo pasaulinio karo lūžiu

Knygoje „Stalingradas“ britų istorikas Antony Beevoras dėlioja kraują stingdančią Stalingrado mūšio istoriją. Jis ne tik detaliai aprašo įvykius, nulėmusius vokiečių pralaimėjimą, o kartu ir persilaužimą kare, bet ir sugeba žiaurumo, beprasmybės bei tragedijų kupiną istoriją pateikti per kare dalyvavusių kareivių asmeninę prizmę – remdamasis jų atsiminimais, dienoraščiais, įvairiais šaltiniais, tarp jų – ir Podolsko archyvais.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Literatūros naujienas galite sekti ir socialinio tinklapio „Facebook“ puslapyje „15min knygų lentyna“.

Už šią knygą, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Alma littera“, autorius buvo apdovanotas keliomis prestižinėmis (taip pat ir Samuelio Johnsono už dokumentinį kūrinį apdovanojimu) premijomis, ji tapo bestseleriu ir vadinama viena iš geriausių knygų apie Antrąjį pasaulinį karą.

Kokia šios istorinės knygos apie Stalingrado apgultį, kuri tapo reikšmingu psichologinio lūžio tašku, sėkmės paslaptis?

Visų pirma, šis britų istorikas, rašytojas yra vienas iš nedaugelio tyrinėtojų, kuriam pavyko pasinaudoti Rusijoje tik trumpam atvertais Podolsko archyvais, kuriuose sukaupta itin daug svarbios informacijos, padedančios nušviesti Antrąjį pasaulinį karą ne taip, kaip norėtų Rusijos valdžia, o taip, kaip iš tiesų buvo. Kuriam laikui atvėrus archyvą, vėliau jam vėl buvo pritaikytos griežtos apsaugos taisyklės. Kaip dienraščiui „The Guardian“ sakė autorius, „man nepaprastai pasisekė atsidurti ten reikiamu metu“. Tad greta visiems Stalingrado istorija besidomintiems žmonėms jau žinomų faktų, čia remiamasi Stalinui karo metu pateikta informacija (nepaisant plačiai skleidžiamos propagandos, pats Stalinas reikalaudavo pateikti tikslią informaciją apie tai, kas iš tiesų vyksta fronte, be pagražinimų), dienoraščiais, karių laiškais, atsiminimais, laikraščių publikacijomis – šaltinių čia išties daug, jie padeda susidaryti objektyvų vaizdą, kiek tai yra įmanoma apie tuos įvykius.

Antra, autorius įvaldęs puikų pasakojimo stilių. Nors jis pateikia nemažai techninių aprašymų, analizuoja strategijas (puikiai padeda ir nemažai knygoje esančių žemėlapių, schemų), jis visuomet išlaiko balansą ir sugeba pateikti ne tik tokią mūšių detalėmis besidomintiems žmonėms įdomią informaciją, bet ir pasakoja apie tai, kas gi vyko už mūšio lauko ribų. Apie sąlygas, kurias teko iškęsti kareiviams, apie badą, panikos priepuolius, susidūrimus su mirtimi, netgi tai, kokias dainas dainuodavo, kaip fronte švęsdavo Kalėdas, apie jų neviltį ar trumpus optimizmo protrūkius.

Mano nuomone, toks balansas čia išlaikytas puikiai – nėra nuklystama į tokius masiniam skaitytojui pritaikytus pasakojimjus kaip Jesus Hernandez knygose, kur aukojama tyrimo gelmė vardan „įdomiųjų faktų“, tačiau ir neįsmengama į techninių aprašų duobę. Galbūt tai ir nėra detaliausia knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau bent jau iš mano skaitytųjų ji yra viena iš geriausiai parašytų.

Pradėdama nuo „Barbarosos“, nuo Hitlerio lengvo žygio į Rusijos glūdumą ji baigiasi operacija „Žiedas“, nuo vokiečio triumfo iki žiauraus pralaimėjimo. Tiesa, pabaigoje norėtųsi detalesnės analizės, kokią įtaką Stalingradas turėjo visai likusiai Antrojo pasaulinio karo eigai, nes autorius daugiausia apsiriboja pagrindinių asmenybių likimų nupasakojimu.

Ne vienas žmogus, skaitęs šią knygą, sakė, kad tai yra panašu į siaubo romaną, kurio košmariškumą dar didina ir suvokimas, kad tai buvo iš tiesų. Nestodamas nei į vieną kariavusiųjų pusę autorius stengiasi objektyviai analizuoti, kas tuo metu vyko. Masinės žudynės, totalus puolimas, sunkiai suvokiamas pasiaukojantis gynimas („Nėra Rusijos už Volgos“, toks buvo Raudonosios armijos vadų šūkis), šalčio spąstai, badas, prievartavimai. Stalingradas buvo lūžio taškas, kur siaubas, išdavystės, žiaurumai ir pasiaukojimas ėjo vienas greta kito.

A.Hitleris taip kritikavo nenusižudžiusius karius: „Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra tauta. Individas šiaip ar taip turi mirti“

Knygoje tiek Hitleris, tiek Stalinas rodomi kaip lyderiai, kuriems vienintelis svarbus dalykas buvo asmeninė vizija, o žmonių gyvybės – visiškas niekis, tik skaičius. Hitleris pats bandė itin aktyviai kištis į karo veiksmus, ir tai dažnai turėjo neigiamų pasekmių, o kai kurios jo klaidos prie Stalingrado buvo lemiamos. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, savo karo žiniomis, arogancija ir nuolatinis įsitikinimas, kad Raudonajai armijai – paskutinės dienos, nulėmė klaidingas armijos strategijas, leidusias priešininkams atsitiesti ir galiausiai įvykdyti persilaužimą fronte. Kariai į frontą, jo įsitikinimu, ėjo mirti, tad gyvybės nebuvo tausojamos. Jis įniršo, sužinojęs, kad kariuomenės vadas Paulius nenusižudė po tragiškai pasibaigusio mūšio. „Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra tauta. Individas šiaip ar taip turi mirti“ (p. 435).

Stalinas vaizduojamas kaip pragmatiškesnis vadovas, tačiau nuolatos kamuojamas paranojos, aplink matantis sąmokslus, priešus ir saviškiams toks pat negailestingas kaip ir priešams. Tiesą sakant, jo metodai buvo tokie žiaurūs, kad kariai turėjo kovoti ne tik su vokiečiais, bet ir nuolatos galvoti apie galimas bausmes, dažnai – mirtinas. „Sovietų režimas saviems kareiviams buvo beveik toks pat atšiaurus kaip ir priešui – šitai liudija 13500 mirties bausmių, iš viso įvykdytų vykstant Stalingrado mūšiui, tiek teismo nuosprendžiu, tiek ir be jo. Tos bausmės skirtos už visus nusikaltimus, komisarų įvertintus kaip „ypatingi įvykiai“: tai ir atsitraukimas be įsakymo, ir tyčiniai susižalojimai, ir dezertyravimas, perbėgimas į priešo pusę, ardomieji veiksmai, antitarybinė veikla“ (p. 197). Kaltais buvo pripažįstami ir tie kariai, kurie nešaudydavo į bėgančius kovos draugus, o NKVD būriai išsidėstydavo užnugaryje ir žudydavo tuos, kurie mėgindavo trauktis. Nelaisvėje gyvi išlikę rusų kariai buvo vertinami kaip potencialūs priešai – juk jeigu jie yra lojalūs Stalinui, kaip sugebėjo išgyventi? Stalino paranoja buvo tokia įsišaknijusi, kad net perėmus dokumentus, kuriuose buvo aprašytas vokiečių puolimo planas, jis galvojo, jog tai yra padirbta ir nieku gyvu nesutiko kaip nors į tai reaguoti. Rezultatas – tūkstančiai žuvusių. Tačiau, žinoma, šios gyvybės Stalinui mažai rūpėjo.

Ir nors pats autorius teigia, kad Stalingrado mūšis lieka tokia ideologinio krūvio ir simboliškos svarbos kupina tema, jog paskutinis žodis apie jį nebus ištartas dar daug metų, šioje knygoje pateikiamas vaizdas yra toks įtikinantis ir realistiškas, kad norintiems suvokti, kaip vystėsi Antrasis pasaulinis karas, „Stalingradas“ turėtų pakankamai aiškiai sudėlioti taškus.

DAUGIAU KNYGŲ RECENZIJŲ

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų