Tačiau visi tie, kurie nors kiek žino žiniasklaidos virtuvę, iš tokių kalbų tik pasijuokia ir toliau dirba savo darbą. Žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Kabinetas 339“ praveria duris ne tik į minėtą kabinetą, kuriame Vyriausybės pastate Vilniuje dirba mūsų šalies premjeras, bet ir į žurnalistikos užkulisius, rašoma tinklaraštyje apie knygas knygosnugarele.lt.
Jeigu reikėtų keliais žodžiais pasakyti, apie ką ši knyga, tai manau, kad visų pirma ji yra apie premjero Sauliaus Skvernelio asmenybę ir jo aplinką, apie jo mąstymą, charakterį, būdo bruožus. Visa tai atsiskleidžia iš įvairių Dovydo ir Birutės aprašytų istorijų, tačiau reikia daug ką perskaityti tarp eilučių. Kartu ši knyga yra apie žurnalistiką, apie tai, kaip žurnalistai gauna ir ieško informacijos, koks darbas kartais gali būti pavojingas, ir dažnai kažkam nepatogus (sakyčiau, tikroji žurnalistika bene visada yra kažkam nepatogi). Galų gale, knyga yra apie santykius tarp kolegų, kurie dirba vienoje komandoje, tačiau galiausiai viskas pasisuka netikėta linkme.
Knygoje daug medžiagos yra iš jau seniau publikuotų žurnalistų tyrimų, joje suteikiama daugiau konteksto, kaip ta informacija rinkta ir kokiais metodais naudojasi žurnalistai. Manau, žmonėms, nedirbantiems žiniasklaidoje, turėtų būti įdomu apie tai perskaityti. Ar viskas, kas joje pateikiama, yra tiesa? Nežinau. Manau, kad premjero oponentai šią knygą naudos kaip dar vieną būdą kritikuoti Vyriausybę. Tuo metu šalininkai šauks, kad faktai yra iškraipyti, melagingi, o autoriai – angažuoti. Tokios knygos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur egzistuoja sena tradicija apie šalies lyderius dar jų kadencijos metu rašyti tiriamąsias knygas, sukelia būtent tokias reakcijas.
Visų pirma ji yra apie premjero Sauliaus Skvernelio asmenybę ir jo aplinką, apie jo mąstymą, charakterį, būdo bruožus.
Knyga skaitoma tikrai greitai ir lengvai, tačiau yra vienas „bet“. Darau prielaidą, kad ji skaitėsi lengvai man, nes žinau visus žmones, apie kuriuos kalbama knygoje, daugmaž žinau ir visas aprašomas joje istorijas. Ši knyga man tiesiog pridėjo daugiau puzlės detalių į bendrą dėlionę. Nepaisant to, žmonėms, kurie kasdien neseka politikos, nežino viceministrų ar premjero patarėjų, ši knyga gali būti ne taip lengvai įveikiama. Daug pavardžių, daug aplinkybių, kažkam gali būti sunku ir susigaudyti. Tačiau žmonėms, verdantiems vadinamajame Vilniaus burbule, manau, knyga tikrai turėtų būti įdomi.
Kaip jau minėjau, knyga iš esmės yra apie mūsų premjerą. Jo portretas knygoje atskleidžiamas įvairių įvykių aplinkybėmis, pasisakymais, reakcijomis į įvykius, galų gale – buvusių kolegų lūpomis. Šioje knygoje oficialiai (žurnalistiniu žargonu kalbant „on the record“) kalba atleisti trys ministrai – Kęstutis Navickas, Liana Ruokytė–Jonsson ir Jurgita Petrauskienė, buvęs premjero patarėjas Tomas Garasimavičius, buvusi Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė ir kiti. Be abejo, kadangi kalbinti žmonės vienaip ar kitaip atsisveikino su Vyriausybe ne itin gražiomis aplinkybėmis, tas paveikslas išeina kiek vienpusis, tačiau suprantu, kad knyga – ne žurnalistinis žanras.
Knygoje netikėtais kampais atsiskleidžia ir kai kurie politikai, tiksliau, jų mąstymas. Pasimato gana kraupus paveikslas, kaip politikai supranta žiniasklaidos darbą ar žurnalisto šaltinio apsaugą. Akivaizdu, kad kai kurie jų žiniasklaidą mato kaip priešą, o ne kaip demokratijos gynėją.
Apskritai kalbant, rekomenduočiau knygą būtent tiems, kurie domisi politika ir ypač jos užkulisiais. Tiems, kurie supranta, kad už kalbančių galvų televizoriuje stovi dar daug nematomų vadinamųjų „pilkųjų kardinolų“. Visi jie ir nori likti toje pilkoje zonoje, todėl tokios knygos kaip „Kabinetas 339“ jiems turėtų nepatikti.
Knygą „Kabinetas 339“ užsisakyti galite ČIA.
