Išleidus „Kalifo rūmus“ ir „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ Londone gimęs afganistaniečių kilmės rašytojas T.Shah, šiuo metu gyvenantis Kasablankoje, imtas vadinti bene įdomiausiai rašančiu kelionių knygų autoriumi. Tiesa, kelionių knygomis šiuos kūrinius galima pavadinti tik iš dalies – tai buvo jo paties gyvenimo Maroke pradžios istorija, pastangos perprasti šios šalies žmonių gyvenimo būdą, o kartu ir Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus.
Tie, kurie tikėjosi, kad „Timbuktu“ bus panašaus stiliaus knyga, smarkiai klydo. Vietoje to, kad eitų jau pramintu keliu, autorius pasirinko kiek kitokį žanrą ir visiškai kitą pasakojimo laikotarpį.
Šįsyk T.Shah parašė istorinį romaną, nukeldamas mus į XIX amžiaus pradžią. Autorius aprašo tai, ką pats vadina „be abejonės, viena iš didingiausių visų laikų išlikimo istorijų“. „Timbuktu“ – faktų ir vaizduotės mišinys, rašydamas šią knygą T.Shah rėmėsi Londono bibliotekoje rastu leidiniu, kuriame papasakota amerikiečio jūreivio Roberto Adamso kelionė į tuo metu paslaptimis apgaubtą Afrikos miestą Timbuktu. 1815 metais šis neraštingas amerikietis pasirodė Londone ir sukėlė didžiulį susidomėjimą savo pasakojimu – jis tvirtino Afrikoje buvęs paimtas į nelaisvę ir be kitų šalių per savo varginančią kelionę po šį žemyną taip pat buvęs įkalintas ir Timbuktu mieste. Jo pasakojimas nesutapo su tuometinio Londono elito lūkesčiais, tad R.Adamsas išvadintas apsišaukėliu ir prieš jį pradėta šmeižto kampanija.
Ši istorija T.Shah taip sužavėjo, kad jis nusprendė parašyti savą tų įvykių versiją – kaip sako pats autorius, „iš naujo perrašydamas istoriją, tikrovę ir išmonę supindamas savo nuožiūra“. Šių T.Shah pastangų perteikti įspūdingą R.Adamso išgyvenimo istoriją rezultatas – staigiai įtraukiantis, vaizduotę kaitinantis romanas, dar kartą patvirtinantis rašytojo pasakojimo talentą.
Šios knygos siužetą grubiai galima būtų skelti į dvi dalis – vienoje jų R.Adamsas pasakoja savo patirtį Afrikoje, kitoje – vaizduojamas tuometinis Londono gyvenimas. Bent jau man ši kūrinio siužetinė dalis buvo netgi įdomesnė už R.Adamso nelinksmų nuotykių Afrikoje aprašymus. Autorius aprašo tuometinį snobišką Londono elitą, visuomenę, kuri iš laukinių kraštų atvykusiam R.Adamsui atrodo ne ką mažiau barbariška nei Afrika. Pasipūtimas, godumas, neturtingesnių sluoksnių niekinimas, tuštybė – T.Shah visa tai aprašo jam būdingu šmaikščiu stiliumi.
Tai, kad tuometiniai laikai nėra labai nutolę nuo šių dienų, iliustruoja ir aprašomos schemos, kaip turtingieji bando staigiai pasididinti turtus, investuodami į dirbtinai pučiamus, niekuo nepagrįstus finansinius burbulus. Mat tuo metu Londone sklandė legendos apie Timbuktu kaip apie „aukso miestą“, kurį užkariavusios šalies žmonės bus apipilti turtais. Nemažai Londono elito sutiko investuoti į kariuomenės žygį į šį miestą, patikėję, kad įdėti pinigai atsipirks su kaupu. Tačiau kai R.Adamsas ima pasakoti, kad iš tiesų Timbuktu nėra jokio aukso, o jis valdomas išprotėjusio žvėriško valdovo, kortų kaladė ima byrėti, ir finansinės piramidės sumanytojams tenka griebtis manipuliacijos ir juodinimo metodų, kurie kiek kitomis formomis egzistuoja ir šiais laikais.
Yra šioje knygoje ir meilės istorijos, kurias kažkas labai tiksliai apibūdino kaip senamadiškas – nieko keisto, turint galvoje aprašomus laikus. Šis senamadiškas naivumas (na, kad ir istorija, kad per visą vergystės Afrikoje laiką R.Adamsas sugebėjo išsaugoti savo mylimosios nosinę, kur gi ne) – dar vienas būdas priartinti skaitytoją prie pasakojamų laikų atmosferos ir netgi tais laikais rašytų romanų stiliaus.
Autorius, regis, nesiekė sukurti daugiaplaniškesnių, sudėtingesnių personažų – kategorijos „geras-blogas“ čia pakankamai ryškios. Herojus čia arba myli, arba jų nekenti.
Šioje knygoje – tas pats nesunkiai pažįstamas autoriaus lengvas, elegantiškas stilius, kuris ir vėl puikiai perteiktas Rasos Drazdauskienės vertime. Ne veltui ir Knygų mugėje T.Shah sakė, kad jo knygos didžiausios sėkmės sulaukia ten, kur kūrinius verčia geri vertėjai – iš Lietuvos jis nuolatos sulaukia tik pačių geriausių atgarsių.
Tad jeigu mėgstate patraukliai, gyvai surašytus egzotiškus nuotykių romanus, kažin ar apsiriksite pasirinkę „Timbuktu“, tai puiki pramoginė literatūra.
Na, o man asmeniškai T.Shah pasakojimai iš Maroko suteikė daugiau pažinimo džiaugsmo ir erdvės apmąstymams, ir jeigu reikėtų rinktis šio autoriaus vieną knygą, tai būtų „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“.
Tačiau, kaip jau minėjau, tai visiškai skirtingo žanro pasakojimai. Ir nemažai kritikų būtent „Timbuktu“ vadina geriausia iš iki šiol jo parašytų knygų.
