„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos recenzija. Terry Pratchetto ir Neilo Gaimano „Gera lemiantys ženklai“

Smagu, kad lietuviškai turime vis daugiau Neil’o, juo labiau – Terry’io. O šįkart dvigubai smagiau, nes jie abu baugina ir tyčiojasi vienoje knygoje. Žinoma, ten, kur Pratchetttas, išgąsties procesas komplikuojasi – visi siaubai „Ženkluose“ virsta skaniu juodosios vyšnios tabako dūmu, kurį įkvepi ir be baimės išprunkšti kaip Žemaitijos pievose besiganantis bėris.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Tikiuosi, mane dauguma supranta. Bent tie, kurie žino, su kuo Pratchettas valgomas. Nežinantiems sufleruoju – su kuo tik nori, svarbu tik, jog nebūtum alergiškas humorui ir fantasy.

Kaip minėjau, „Gera lemiantys ženklai“ dvigubai ypatingi dėl rašytojų tandemo. Tokio kalibro veikėjus sutikti vienoje vietoje pavyksta retai, o ir judviejų susitikinėjimas nebuvo lengvas: Skype ir elektroninių paštų tarnybų dar nebuvo, bet veikė laidinis telefonas ir tinkamai dirbo kurjeris, gabenantis flopikus (pamenate tokius kvadratinius daikčiukus, kišamus į kompiuterio dėžes). Taip ir gimė „Gera lemiantys ženklai“. Gera, kad gimė. Bet nesileiskime į knygos sukūrimo peripetijas (apie tai galite pasiskaityti wikipedijoje), verčiau imame skaityti ženklus ir dalintis įspūdžiais.

Skaitant „Ženklus“ reikia būti nemaža papildomai perskaičius, pamačius, patyrus – tada knygos puslapiuose ženklų randasi dar daugiau, o pasakojama nereali istorija įgauna tirštesnių spalvų ir tikroviškumo.

Visų pirma norisi paploti (ir per petį) vertėjų duetui Adui Macevičiui ir Elenai Macevičiūtei – jie ne tik pagirtinai smagiai išvertė, bet ir įdėjo nemaža pastangų rengiant išnašas, kuriant naujadarus, pritaikant britiškus juokelius lietuviškosioms smegenims. Ir jiems visai puikiai tas darbas pavyko. Kartais išnašų norėjosi dar išsamesnių, nes įtariu, jog jaunesniajam skaitytojui (kuriam, beje, šį knyga neskirtina, bet nuo šešiolikos tai jau būtų galima) kai kurių situacijų žaismo pagauti nepavyks. Skaitant „Ženklus“ reikia būti nemaža papildomai perskaičius, pamačius, patyrus – tada knygos puslapiuose ženklų randasi dar daugiau, o pasakojama nereali istorija įgauna tirštesnių spalvų ir tikroviškumo. Bet tikiuosi, kad jaunimas žino, kas yra Rojus, Pragaras, Queen (o jų muzika tikrai tinka skaitant šį kūrinį), „Omen“ ir jau amžinatilsis seras Christopheris (Frankas Carandini) Lee. Jeigu taip, tada šį šeštadienį įvyksianti pasaulio pabaiga nėra tokia jau baisi. Greičiau – linksma kaip „Gera lemiančiuose ženkluose“.

Knygos turinio net neverta atpasakoti – jis, kaip dažniausiai būna pas šiuos du britus, sumaišytas su dangumi ir žeme, su pragaru ir rojumi. Tik šįkart minėtų Visatos dalelių maišymas labai mažai perkeltinis: čia velnias lekia gatvėmis su antikvariniu „Bentliu“ ir visai nėra patenkintas šį šeštadienį įvyksiančiu Armagedonu; kažkur, ne taip toli čioperiais lyg baikeriai skrieja keturi Apokalipsės raiteliai; angelas kolekcionuoja knygas ir turi nuosavą antikvarinį knygyną; Londone vis dar tebegyvena raganų medžiotojas, atpažįstąs nelabąsias pagal spenelių skaičių; kaimynystėje vis dar vyksta spiritizmo seansai; tunelių projektą įgyvendinę iš Britanijos žemės galvas kaišo šachtininkai tibetiečiai; o dar yra keturi padaužos vaikai, kurių vienas – Antikristas, ramia sąžine dalija pasaulį nepilnamečiams draugams. Žodžiu, linksmybių krikščioniškos religijos tematika netrūksta. Tik nereikia galvoti, jog tai kvaila, tuščia, pramoginė literatūra. Nė velnio ir nė angelo.

Nesuprantu, kas čia nuostabinga, kad sukuri žmones kaip žmones, o paskui baisiai piktiniesi, kad jie elgiasi kaip žmonės.

Knyga tikrai linksma ir vertinga. Prisėdi lyg prie geros nuotaikos vaisto (visi žinom, kas taip vadinama) ir visu kūnu jauti, kaip ta nuotaika kyla į viršų, kaip optimizmo termometro stulpelis šturmuoja aukštumas, o visos iš proto vedančios ir ūpą mušančios kasdienybės realijos (čia galima įsirašyti ką tik norite – nuo užknisančios politikos iki delfių antraščių ar burbančios antros pusės dėl nenupjautos žolės) ima blukti, trintis iš galvos ir praranda bet kokią reikšmę. Taip, pasaulio pabaiga yra čia ir dabar (šį šeštadienį, jeigu būti visiškai tiksliam), o Terry’s su Neilu duoda pamoką, jog geriausia su ja kovoti pasitelkus nemažą humoro dozę, kuri leidžia labiau pasikliauti tave saugančiu velniu, nei užsiskaičiusiu angelu.

Tas yr analogija.

Tiesa, iš pradžių romanas stūmėsi kiek lėtokai. Reikėjo priprasti prie dinamikos, įvykių ir ženklų gausos, reikėjo išmokti nelakstyti kaip įpratus sakiniais, kuriuose per skubą galima praleisti ne vieną sąmojį ir taip prarasti dalį skaitymo malonumo, reikėjo susipažinti su situacija, įsigyventi, susitaikyti su artėjančio šeštadienio neišvengiamybe.

Dar šiek tiek koją kišo ir korektūros trūkumas, kurį puikiai užglaisto teksto specifika (žargonas, tarmiški dialogai, jaustukai, vertėjų sugalvoti naujadarai kartais leido į korektūros klaidą žvelgti kaip į „taip ir turi būti“ „taip krūčiau„), bet tai vis tiek liko pastebima. Toks prisitaikėliškumas vyko veik pusę pirmadienio, bet po to likusios savaitės dienos (kurių kaip žinia yra septynios) skriete skriejo ir Armagedonas nenumaldomai artėjo.

Viskas yra niūru, tamsu ir baisu. Tunelio gale nėra jokios šviesos – o jei ir būtų, ten greičiausiai priešais atvažiuojančio traukinio šviesos.

Autoriai meistriškai sudėliojo siužeto vingius, intelektualiai panaudojo mitologinius ir religinius akcentus ir parašė įspūdingą kūrinį

Autoriai meistriškai sudėliojo siužeto vingius, intelektualiai panaudojo mitologinius ir religinius akcentus ir parašė įspūdingą kūrinį, kurį galimą prilyginti mirtinai juokingai kalbai, skirtai klasikiniam angliškam stand-up‘ui. Žinote, tai ir nuostabiausia, tai ir rodo kūrinio kokybę ir klasiškumą – kad net po dvidešimt penkerių metų tie visi juokeliai (apie biblinį gėrį ir blogį, Londono eismą, anglų papročius) tebėra juokingi, tos visos problemos (įskaitant transporto kamščius ir ekologiją) tebėra aktualios (kaip bebūtų liūdna).

Dar norisi atskirai paminėti romano scenas su keturiais vaikais, kurių vadas Adomas (taigi ir Antikristas) – jos nuostabios! Lyg šilčiausios Ray Bradbury dovanotos akimirkos iš stebukliniu realizmu dvelkiančių „Pienių vyno“ ir jo tęsinio „Sudie, vasara“. O, kaip norėjosi tokių puslapių daugiau. Jie – lyg gydomoji terapija. Nors ir dėl visos knygos teigiamo poveikio sveikatai neabejoju. Gydykitės! Gi kaip 3158 Agnes pranašysčių kortelė teigia „sirgs labiausiai tas, kuris sakysis esąs sveikas, kuris nieko neskaitys arba skaitys tik tuos portalus“.

PS. Nežinau, kodėl ant viršelio nėra pilno knygos pavadinimo. Jis turėtų būti toks – „Gera lemiantys ženklai: puikios ir teisingos Agnes Nater pranašystės. Raganos Agnes Nater“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“