Autorė, jos pačios žodžiais tariant, rašydama romaną remiasi niekuo ne ypatingu tekstu. „Saulėlydis“ – vampyrai, „Emos sala“ – vandeniai su žiaunomis. Sakytume, nauji veikėjai, tačiau romane nelieka nepastebėtas vampyrų poveikis, jų antgamtiškos galios.
Apie autorę debiutantę mažai kas žinoma – ji neviešina savo tapatybės, nes mano, kad tai nėra svarbu. Pasak jos, skaitytojas vertina knygą, o ne ją pačią. Tai sužadino smalsumą autorės amžių įžvelgti knygos puslapiuose, rašymo stiliuje.
Romano stilius – neišsiskiriantis
Romano veiksmas sukasi Lietuvoje. Ir kadangi siužetas plėtojamas mums žinomoje aplinkoje, nori nenori nejučia pradedi lyginti faktus, tikrinti duomenis. Kad ir mintys apie tai, kaip Lietuvoje sunku pragyventi ar kad visa spauda papirkta, todėl niekas nieko nežino apie turtais apsikarsčiusį Jorgį – Jorgeną, pagrindinį knygos veikėją vyrą. Minimas šokių projektas „Šok su visais“. Pripažinkime, šokių virusu televizija tikrai už(si)krėtusi, tačiau įsileisti į šias peripetijas romane atrodo vaikiška.
Knygoje daug mums pažįstamų vietovių, parduotuvių, lankytinų vietų, miestų. Pagrindinė veikėja 19-metė Ema išgyvena dramą, atranda šeimą (dvynę seserį, buvusią Jorgio žmoną, savo tėvą ir net tampa mama savo sesers sūneliui, kuris neįžvelgia skirtumo tarp tikrosios mamos ir Emos – jam niekas šito net ir nesistengia paaiškinti), suranda tikrąją meilę, tačiau šalia šios idilės sukasi mafijos pasaulis ir net mistiniai reiškiniai. Visa tai įpinta į didelių pinigų ir mirčių voratinklį.
Romano stilius neatrodo išsiskiriantis. Sakiniai lakoniški, epitetai panašūs arba identiški. O kaip geriausia žmogaus savybė minimas grožis. Dažnai kartojama, kad Jorgis – gražiausias vyras žemėje, o vėliau ir Ema iš bjauriojo ančiuko virsta pasakiško grožio mergina: „Ir dar – niekur nemačiau tiek gražių žmonių, kiek čia. Jie buvo ne šiaip gražūs – ypatingai beprotiškai gražūs! Jau nekalbu apie Jorgį ir Robį, kurie atrodė kaip nužengę dievai“.
Loginės spragos
Pasigedau ir logikos. Kaip antai, romano pradžioje įtarimą apie tai kelia mintis – „Emai įsidarbinus milijonieriaus vaiko aukle, privažiavo ryškiai raudonas sportinis „Porsche“ nukeliamu stogu.“ Atrodo įtampa kyla, gal bus atskleisti milijonierių gyvenimo užkulisiai, nepatogios tiesos, tačiau čia pat – nusivylimas – jie nuvažiavo į „Maximą“… 1000 litų vertinami kaip didžiuliai pinigai, tačiau dažnai minint, kad Jorgis (pas kurį Ema įsidarbino) yra gal net pats turtingiausias pasaulyje, nejučia norisi nusišypsoti ir pagalvoti apie naivumą. „ Tai naujas „Porsche Cajun“, – neslėpdamas pasididžiavimo paaiškino Jorgis. – Tiesą sakant, jo masinė gamyba prasidės tik 2015 metais, bet vieną egzempliorių man pavyko gauti.“
Romano stilius neatrodo išsiskiriantis. Sakiniai lakoniški, epitetai panašūs arba identiški. O kaip geriausia žmogaus savybė minimas grožis.
Skaitant romaną ir radus Innos, rumunų atlikėjos vardą, vėl kilo šypsena. Juk jaunimas geriausiai žino pop dainininkus ir jų atliekamą muziką. Gal jau galima pradėti įžvelgti autorės amžių? Kur dar mintis, kad mažasis Vainius, Jorgio sūnus, milijonų paveldėtojas, paliekamas prekybos centro darbuotojų priežiūrai, esą tai tinkama vieta jam pabūti, kol suaugusieji tvarkys reikalus…
Taigi į akis krinta daugelis, su logika prasilenkiančių, ar tiesiog netinkančių dalykų. Dar vienas pavyzdys – keistai jungiamos sąsajos – „Sėdėdama beprotiškai dideliame visureigyje, kurio žibintais apkarstytas priekis priminė nasrus iššiepusį žvėrį, staiga pajutau ramybę“.
Nelogiška ir Jorgio vykdoma nusikalstama veikla, kuri niekada nebuvo susekta, ir, tuo labiau, kad aplinkiniai jo visai neatpažįsta (prisiminkime faktą, kad jis turtuolių turtuolis, ištvėręs šeimos dramą, turintis sūnų, kurio nuo visuomenės neslepia, yra tarnavęs Afganistane, pats gali įsigyti brangiausius vienetinius pasaulio daiktus, tačiau jo veidas lieka paslaptimi...).
Mergaitiški lūkesčiai
Veiksmas romane vystosi greitai, galbūt net per greitai. Nors įvykių nemažai, tačiau jie kasdieniai, buitiški, todėl netraukia skaitytojo dėmesio. Ir tik įsibėgėjus, romano erdvę papildo magiškojo realizmo detalės (žmonėms atsiveriančios žiaunos, „vandenių“ kartos atstovai, skraidantis gelbėtojas briedis vardu Princas). Tačiau ir tai situacijos negelbsti. „Koją kiša“ pernelyg laki vaizduotė. Nepaliekama vietos interpretacijai, pamąstymams.
Skaitant galvoje sukasi mintis – „parankus scenarijus“. Rodosi, kad romane galima įžvelgti beveik kiekvienos jaunos mergaitės lūkesčius – ji nori būti graži, turtinga, dėvėti madingus, prabangius apdarus, turėti naują automobilį, o galiausiai ištekėti už milijonieriaus, žaviausio ir turtingiausio pasaulyje svajonių princo, gyventi didžiuliame brangiame name ir niekada nejausti jokių rūpesčių.
Labai gaila, tačiau tekste aptinkama ir korektūros klaidų, kurios teksto visai nepuošia. Priekaištai redaktorei dėl teksto rinkimo klaidų, pamiršimo numeruoti puslapius, o kur ne kur pasitaiko ir vertimo įdomybių, pavyzdžiui, aktorė Skarletė Johanson.
Vietomis pasakojimas primena ispanišką muilo operą, kurioje „blogiukai“ nubaudžiami, o „geriečiai“, net jei jie žudo ir daro kitus nusikaltimus, vis tiek iškeliami ant pjedestalo.
Atrodo, kad norima pasakyti daug ir vaizdingai, norima įtikinti, tačiau išvystame paviršutiniškus palyginimus, kurie renkantis tarp „arba arba“ vis tiek reiškia tą patį: „Nežinojau, kas geriau – ar amžinai vytis meilę kaip miražą ir niekada neprisivyti, ar pribėgus pamatyti, kad meilė išnyko kaip bet kuris kitas miražas dykumoje“.
Vietomis pasakojimas primena ispanišką muilo operą, kurioje „blogiukai“ nubaudžiami, o „geriečiai“, net jei jie žudo ir daro kitus nusikaltimus, vis tiek iškeliami ant pjedestalo. Be to, viskas tiesiog paviršutiniškai tobula, nes svarbiausia, kad visi yra gražūs ir turtingi: „Rengiausi kaip norėjau, skraidžiau milijonus kainuojančiais lėktuvais, važinėjau naujausiomis mašinomis, bet svarbiausia – mane mylėjo gražiausias pasaulio vyras, ir ne koks senis, o jaunas vyras, nereikalaujantis iš manęs jokio atlygio, tik kad jį mylėčiau“.
Autorė svajoja apie filmą
Esti įvairių nuomonių apie šį debiutą. Ir jos nėra vienareikšmės. Tačiau nudžiugti turėtų genialiu šį kūrinį vadinantys – po mėnesio turėtų pasirodyti knygos tęsinys, pavadinimu „Emos jūra“. Negana to, paslaptingoji autorė nori „Emos salą“ paversti kino filmu: „Žinoma, ne lietuvišku. Lietuviai nesugebės iš mano siužeto sukurti gero filmo – čia nėra tinkamų artistų. Amerikoje skurdu su scenarijais. Neabejoju, kad mano siužetą jie paims mielu noru“, – teigia ji.
Ar iš to kas nors išeis, pamatysime. Turėdama tokių ambicijų ir pavertusi pirmąją knygos dalį bestseleriu, autorė gali išies nemažai. Tačiau tai pirmiausiai turėtų dominti paaugles mergaites, norinčias labai lengvo skaitinio ir reginio, kuriame nėra aiškios prasmės, o vaizduojama tik dar viena, banali nuo pat pradžios, meilės istorija.
Gražina Karaliūnė. EMOS SALA. Kaunas, leidykla Obuolys, 2011.
