Turbūt turėtų kilti klausimas – kodėl klasika tapę kūriniai vis dar laukia savo eilės, o „Nr. 0“ buvo suteikta galimybė anksčiau laiko. Visų pirma, šiame romane U.Eco kalba apie man artimą sritį – žiniasklaidą. Antra – kūrinys yra labai nedidelės apimties, kas leidžia jį perskaityti per vieną arba du vakarus.
Kelkimės į U.Eco pasaulį.
Veidas nr. 1
Išties knyga turi du veidus. Vienas iš jų mus perkelia į 1992 metų Milaną, kuriame kuriamas laikraštis „Rytoj“. Labai keistas laikraštis. Pusę metų jo redakcija pluša, tačiau puikiai supranta, kad šis leidinys niekada neišvys dienos šviesos.
Vienintelis darbuotojų tikslas – skleisti dezinformaciją, keisti realius faktus, ieškoti šiaudo šieno kupetoje – skandalo, kuris padėtų akcininkui kovoje dėl pinigų ir valdžios su galimais konkurentais ir kitais įtakingais žmonėmis. Tuo pačiu „Rytoj“ redakcija stengiasi nepakenkti savo akcininkui – atsisako kompromituojančių temų.
Iš esmės ši pasakojimo dalis yra artima nemažai daliai lietuvių, kurie mūsų žiniasklaidą vis dar vadina parsidavusia. Tik U.Eco rašo apie 1992 metus, o mes gyvename jau 2016 metais. Skirtumas dar toks, kad italų autorius „Rytoj“ redakcijos darbą įvelka į sarkazmą ir tai pateikia kaip sąmokslą, kuris galėtų įvykti.
Viską puikiai iliustruoja laikraščio vadovo Simėjaus ir jo dešiniosios rankos Kolonos elgesys. Jie puikiai supranta, kad kuria dezinformaciją, niekina skaitytoją (vadina jį neišprususiu ir pan.) ir neva būsimo populiarumo link žengia jau seniai žinomu keliu, kuris grįstas populizmu ir pataikavimu daugumos nuomonei ir nuotaikai.
Būtent ši knygos dalis man priminė Tomo Rochmano romaną „Netobulieji“, tačiau šioje knygoje laikraštis išgyvena internetinės žiniasklaidos spaudimą ir būtinybę keistis, o U.Eco romane – redakcijos sąmokslą, kurio niekada nebuvo.
Tiesa, Kolona šioje istorijoje žaidžia dvigubą vaidmenį. Viena ranka moko žurnalistus, kaip reikia „kurti“ naujienas, kita – rengia knygą apie patį laikraštį, kuri, esant reikalui, turėtų demaskuoti patį leidinį. Sąmokslo yra daugiau, nei galima tikėtis.
Ši knygos dalis, kuri, kaip pabrėžiama anotacijoje, pasakoja apie laikus, kuomet dar neišpopuliarėjo internetas ir mobilieji telefonai, tačiau tvirta pažiūrų sistema braška, o jos vietą užima gandai ir melaginga informacija. U.Eco puikiai tekste žongliruoja šia tematika.
Veidas nr. 2
Lygiagrečiai dezinformacijų kūrimo U.Eco romane pateikia dar vieną istoriją – žurnalistinį tyrimą, kurį atliekaa vienas iš „Rytoj“ žurnalistų. Tai Bragadočis – sąmokslų mėgėjas.
Šį knygos veikėją U.Eco iliustruoja tobulai – tai žmogus, kuris netiki realybe ir įsivaizduoja, kad niekas nevyksta be priežasties. Kitaip tariant, už kiekvieno sprendimo ir žingsnio slypi sąmokslo teorija, iš kurios kažkas nori pasipelnyti arba nuslėpti tiesą.
Redaktoriui Kolonai Bragadočis atskleidžia savo teoriją apie italų fašistų vadą Benito Mussolinį ir jo mirtį. Jis netiki istoriniais faktais ir klaidžiodamas po istorinių dokumentų vingius mano, kad atkapstė tiesą, kuri nuo italų ir viso pasaulio buvo slepiama.
Šis tyrimas puikiai įkomponuojamas į istoriją, deda tvirtą tašką šalia realaus „Rytoj“ žurnalistų darbo, tačiau kaip ir pats laikraštis tėra dezinformacija ir pramanas.
Visgi būtent ši pasakojimo dalis užima daugiau nei pusę knygos turinio. Skaitant kyla dvejonės, kad būtent tokių teorijų kėlimas yra aktualus patiems italams, o ne kitų šalių skaitytojams. Visi istoriniai vingiai sudėlioti bene idealiai, tačiau daug žadanti knygos istorija šioje dalyje pradeda blėsti ir perkelia į tuos klodus, kuriuose nesinorėtų būti.
„Nr. 0“ patiks tiems, kurie nori pažvelgti į tai, kas būtų, jeigu būtų.
Nors U.Eco šioje knygos dalyje taip pat puikiai valdo sąmokslo teorijos vadeles, tačiau skandina pačios istorijos įdomumą – „Rytoj“ kūrimas nustumiamas į šalį ir neriame į sąmokslą apie B.Mussolinio mirtį.
Verta dėmesio
Nors romane galima rasti ir blaškančių ir nuviliančių vietų, tačiau tai kūrinys, kuris vertas dėmesio. Vertas dėl to, kad skaitant tiesiog sunku atsistebėti, kaip U.Eco tobulai žaidžia tekstu ir kaip sarkastiškai perteikia pasaulio suvokimą, kuriame į pagrindinę vietą kėsinasi ne faktai, o gandai ir sąmokslo teorijos.
„Nr. 0“ patiks tiems, kurie nori pažvelgti į tai, kas būtų, jeigu būtų. Kitaip tariant, skaitytų ir džiaugtųsi, kad dabartinė žiniasklaida vengia tokių darbo metodų apie kuriuos sarkastiškai rašo U.Eco.
Smagaus skaitymo.
