Konspiracijos teorijų kūrimas nėra nauja tema U.Eco kūryboje, prisiminkime kad ir jo romaną „Fuko švytuoklė“. „Prahos kapinėse“ U.Eco vėl leidžiasi į šiuos savo pamėgtus istorinius žaidimus, šįsyk koncentruodamasis ties „Siono išminčių protokolais“, rodydamas antisemtizmo kurstymo mechanizmus ir kurdamas politinių intrigų, sąmokslų ir klastočių persunktą pasaulį.
Tiesa, galbūt ir nėra visiškai tikslu pasakyti, kad šiame romane U.Eco pats kuria tokį pasaulį – autoriaus teigimu, vienintelis pramanytas šios istorijos veikėjas yra pagrindinis personažas Simonas Simoninis, o visi kiti personažai tikrai gyveno ir pasakė ar padarė tuos dalykus, kuriuos sako ir daro šiame romane. Kartais atrodo netgi sunkiai įtikėtina, kad istorijoje buvo tokių epizodų ir tokių veikėjų, tačiau ne veltui sakoma, kad tiesa yra keistesnė už prasimanymus.
Kam reikalingi priešai?
„Prahos kapinės“ – slaptojo agento, klastočių meistro Simono Simoninio dienoraštis, kuriame jis aprašo savo veiklą XIX amžiaus antroje pusėje Italijoje, o vėliau ir Paryžiuje. Jis tarnauja visiems, kas moka pinigus, klastoja dokumentus, galinčius sukelti perversmus valstybėse, keisti Europos istoriją, nukreipti visuomenės neapykantą vis į kitą pusę.
Revoliucionieriai, masonai, jėzuitai, klerikalai, Garibaldžio šalininkai, satanistai, įvairių slaptųjų organizacijų atstovai – Simoninis susijęs su visais jais. Pasitelkęs savo literatūrines žinias ir kunkuliuojantį neapykantos jausmą (Simoninis nekenčia visų, ir jau pirmuose knygos puslapiuose vaizdžiai išdėstomos jo stereotipais pagrįstos nuostatos apie daugelį Europos tautų, išvada – visos jos konkuruoja nebent dėl to, kuri iš jų bjauresnė už kitą) jis tampa geidžiamu agentu tiek italų, tiek rusų, prancūzų ar vokiečių specialiosioms tarnyboms. Sprogdinamos bombos, neparankūs asmenys žudomi ir tempiami į Paryžiaus požemius, romane šmėkšteli žinomi rašytojai, politiniai veikėjai, visuomene manipuliuojama, o pats klastočių meistras skaičiuoja už sąmokslų organizavimą gaunamus pinigus, kurių didžiąją dalį išleidžia prabangiuose restoranuose (vienas šios knygos išskirtinumų yra ir detalus patiekalų aprašymas, U.Eco vėliau sakė, kad daugelis neteisingai jį suprato – jis nėra gurmanas, priešingai nei gali pasirodyti iš „Prahos kapinių“, o tiesiog norėjo parodyti, kaip Simoniniui maistas pakeitė seksą, ir sukelti pasibjaurėjimą tuo – akivaizdu, kad šį U.Eco sumanymą suprato toli gražu ne visi).
Tačiau pats Simoninis turi vieną priešą, kurį laiko didesniu už visus kitus kartu sudėjus – tai žydai, kurių šmėklą jis jaučia nuo vaikystės metų. Kadangi Europoje tuo metu kaip tik kyla antisemtizmo banga, Simoninis randa puikią terpę neapykantos žydams kurstymui, o jo gyvenimo veikalu tampa išmoningai suręsti „Siono išminčių protokolai“, pataikantys į visus visuomenės sluoksnius.
Pats U.Eco sako, kad „Siono išminčių protokolus“ jis laiko klastojimo šedevru. „Keisčiausia, kad jau 1921 m. buvo įrodyta, jog „Siono išminčių protokolai“ – klastotė. Kaip tik tada daugybė žmonių patikėjo jų tikrumu ir šią knygą imta masiškai pirkti. Išskyrus gal Vokietiją. Vokietija tada turėjo „Mein Kampf“... Mane visada žavėjo tai, kokią įtaką klastotės daro visame pasaulyje“, – viename interviu sakė U.Eco.
„Istorija – tai klastočių, melo ir kvailumo viešpatija“ – yra pasakęs U.Eco
U.Eco analizuoja ne tik tai, kokią įtaką XIX amžiaus pabaigos istorijai darė klastotės, bet ir tai, kokiu būdu jomis kuriamos sąmokslo teorijos – anot autoriaus, visada griebiamasi tų pačių argumentų, tik jie nukreipiami prieš tuokart pasirinktą žmonių grupę, kurią reikia įveikti, nereikia išrasti nieko nauja, reikia tik pakartoti senus prietarus.
Rusų slaptosios tarnybos agentas „Prahos kapinėse“ pasakoja, kodėl jiems tokia naudinga neapykanta žydams: „Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį“ (p. 342). Tai – ta pati tema, kurią rašytojas jau nagrinėjo ir savo esė „Sukurti priešą“, tik šiame romane ji smarkiai išplėtota nagrinėjant antisemitizmo šaknis.
U. Eco knygos, pasakojančios apie praeitį, visuomet perspėjamai kalba ir apie šiuos laikus, apie tai, kas nesikeičia. Tad ir „Prahos kapinėse“ aprašytas neapykantos gimimas, priešų kūrimo poreikis nedingęs ir dabar – galbūt tik įgavęs kitas formas (o kartais net ir formos, veikimo būdai nesikeičia – galbūt nustebsite, kaip kai kurie U.Eco aprašyti XIX amžiaus pabaigos visuomenės nuomonės formavimo būdai kuo puikiausiai naudojami ir šiais laikais).
Erudiciniai žaidimai ir sąmojis
Nors U.Eco sako, kad rašyti „Prahos kapines“ jam buvo ne taip malonu kaip kitus romanus, nes teko dirbti su itin atgrasia medžiaga ir kurti tokį atstumiantį pagrindinį personažą, skaitant šį romaną taip neatrodo – atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad rašytojas mėgaujasi narpliodamas visas šias konspiracines teorijas, o jo sąmojis čia aukštumose – ko gero, „Prahos kapinės“ yra labiausiai ironija ir humoru persunktas autoriaus kūrinys.
Nors nemažai kritikų „Prahos kapines“ įvertino kaip pakankamai lengvai skaitomą romaną, iš tiesų nei viena U. Eco knyga nėra paprastai pasiduodantis kūrinys, jos visos reikalauja iš skaitytojo nemažai erudicijos. Taip yra ir su „Prahos kapinėm“. Galbūt ji nereikalauja tiek kontekstinių žinių kiek jo buvęs romanas „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, tačiau neapsigaukite, galvodami, jog rašytojas pateikė sukramtytą vaizdą – kuomet jis aprašo konkrečius įvykius, herojus, kyla noras pagilinti savo žinias, pasikapstyti to laikotarpio istorijoje, nes toli gražu ne viskas yra pakankamai aišku. Žinoma, galima skaityti knygą ir pernelyg nevarginant savęs tomis papildomų žinių paieškomis, tiesiog mėgautis istorija, kaip kad ir siūlo U. Eco, tačiau tokiu atveju knygos skaitymas nesuteiks tokio malonumo, kokį jis gali duoti. Taip, tai intelektualinis iššūkis, erudicinis žaidimas, tačiau U.Eco knygas skaityti niekuomet nebuvo itin lengva (na, gal išskyrus „Rožės vardą“), net ir rašytojui pasirinkus detektyvinio romano formą. Juk ir pats autorius kūrinio pabaigoje paaiškinimuose pripažįsta, kad skaitytojas gali pasiklysti tarp faktų. Šių faktų, persipinančių istorijų, veikėjų knygoje tiek daug, kad skaitant ne kartą tenka grįžti atgal, kad susietum viską į vieną besivyniojančią pasakojimo giją.
„Istorija – tai klastočių, melo ir kvailumo viešpatija“ – yra pasakęs U.Eco. „Prahos kapinėse“ jis šį teiginį pagrindė su visa jo kūrybai būdinga įtaiga, išmone ir intelektualiniu užtaisu. Ir belieka tikėtis, kad „Prahos kapinės“ netaps paskutiniu U.Eco parašytu romanu (ką jis teigė viename iš interviu), nes tokių žodžių galios meistrų pasaulyje yra vienetai.
