„Ši knyga – pasakojimas apie jaudinantį ir nepaprastą istorijos tarpsnį, kupiną tai įkvepiančių, tai siaubą keliančių sudėtingos žmogiškosios prigimties prieštarų ir dramų“, – šios knygos įžangoje rašo autorė Tilar J.Mazzeo, kultūros istorijos ir biografinių veikalų autorė.
Prieš atsiversdamas šią knygą buvau gana skeptiškai nusiteikęs, ką joje rasiu, galvodamas, kad tai bus dar vienas kūrinys, kuriame sudėliotos įžymių žmonių gyvenimų nuotrupos, taip ir nepateikiant platesnio konteksto. Džiugu pripažinti, kad klydau. Nors ir teko skaityti kritikos dėl šioje knygoje pateikiamų istorinių faktų interpretavimo, nors ir akivaizdu, kad kartais knygoje naudojamuose šaltiniuose pateikiama informacija yra sunkiai patikrintina ir gali būti tiesiog tuo metu sklidę gandai, visgi rašytoja sugeba čia įtikinamai perteikti to meto gyvenimo viešbutyje, o kartu iš dalies ir viso Paryžiaus atmosferą.
Tose pilkose zonose, kur drąsa ir aistra susidurdavo su žiaurumu ir baime, slypi jaudinančios žmogiškos istorijos
Nors autorė šioje knygoje stengiasi užgriebti visą „Ritz“ viešbučio istoriją, pradedant viešbučio legendos kūrimu XIX amžiaus pabaigoje, baigiant šiais laikais, visgi daugiausia dėmesio skiriama Antrajam pasauliniam karui. Šis laikotarpis pasirinktas dėl aiškios priežasties, – tuo metu „Ritz“ viešbutis, anksčiau reiškęs prabangą, vietą, kurioje rinkosi politikos, verslo, literatūros ir kino įžymybėmis, kurį savo namais pavertė Marcelis Proustas, įgavo dar ir ypatingą statusą – miestą užėmę naciai nusprendė, kad šis viešbutis turi veikti ir toliau (sau viešbutyje taikę 90 proc. nuolaidą).
Todėl per visą Antrąjį pasaulinį karą jis nenutraukė veiklos, jame gyveno nacių grietinėlė, čia buvo rezgami sąmokslai prieš okupantus, čia mezgėsi pavojingi ryšiai, nemažai daliai šios istorijos dalyvių tapę lemtingais. Būtent į šį viešbutį veržėsi sąjungininkai, laikę jį vienu iš Paryžiaus išvadavimo simbolių, o Ernestas Hemingway'us patekimą į „Ritz“ jau išvaduotame Paryžiuje pavertė tikromis lenktynėmis. „Ritz“ viešbutyje pilki tonai beveik nepermatomi. Ten vyko pribloškiantys dalykai. Tose pilkose zonose, kur drąsa ir aistra susidurdavo su žiaurumu ir baime, slypi jaudinančios žmogiškos istorijos“, – rašo autorė, apibūdindama šios knygos koncepciją – pasakoti apie „Ritz“ per konkrečių žmonių istorijas.
O šių istorijų buvo išties spalvingų, autorė puikiai žinomus žmones atskleidžia dažnai kiek netikėtose spalvose. Prancūzų kino žvaigždei Arlety buvimas su meilužiu vokiečiu šiame viešbutyje atnešė Paryžiaus gyventojų neapykantą, Ingrid Bergman apibūdinama kaip aktorė, nustelbusi visas „Ritz“ gyvenusias įžymybes, kurių ten buvo išties nemažai, Coco Chanel apibūdinama kaip gana ciniška asmenybė, jos ryšiai su fašistais taip ir liko iki galo neaiškūs, o viešbutyje ji prabangiai gyveno su vokiečiu meilužiu, Jeanas Cocteau apibūdinamas kaip rašytojas, taip iki galo ir neapsisprendęs, kurią pusę palaikyti.
Ir, žinoma, kaip gi be Ernesto Hemingway'aus, kurio paveikslas čia tapomas ganėtinai prieštaringas, su aiškiai jaučiama autorės ironija. Talentingas rašytojas ir korespondentas buvo ir didžiulis garbėtroška, „Ritz“ „išlaisvinimą“ pavertęs savo tikslu ir su savo sėbrais šį viešbutį pavertęs ilgų puotų vieta („Tą rytą išsibudinęs Ernestas Hemingway'us padarė tai, ką kartos kiekvieną rytą visus septynis mėnesius, kol gyvens „Ritz“ viešbutyje. Jis atsikimšo butelį „Perier Jouet Grand Brut“ šampano ir truputį pasijaudino dėl rašymo“), blaškęsis tarp kelių mylimųjų, viešbutyje sugebėjęs suvilioti ir Simone de Beauvoir, Jeanaui-Pauliui Sartre'ui tiesiog pasiūlęs palikti jį su Simone kambaryje vienus.
Autorė nevengia knygoje panaudoti to meto paskalų, anekdotinių situacijų aprašymo, tad knyga turėtų patikti tiems, kas domisi įžymių žmonių asmeninio gyvenimo detalėmis, neretai gana pikantiškomis. Laimei, rašytoja giliai nenuslysta į šį liūną, ir tai nesudaro knygos pagrindo. Ji stengiasi viešbučio istoriją papasakoti iš įvairių kampų. Mes sužinome apie tai, kaip naciai šiame viešbutyje kaupė prisivogtas meno vertybes, apie karo korespondentų tarpusavio kovas, siekiant pirmiems gauti informaciją ar prasiveržti kartu su kariuomene – šios istorijos neretai atrodo net ne drąsios, o beprotiškos, apie viešbutyje vykusį šnipinėjimą, apie tai, kaip tame pačiame viešbutyje gyveno fašistai ir buvo slepiami pasipriešinimo dalyviai, apie čia vykusius pokalbius, lėmusius svarbius politinius įvykius.
Kaip ir rašė autorė, čia viskas atsiskleidžia kraštutiniais poliais – ore plevenanti nuojauta, kad viskas laikina, žmones vertė atskleisti savo iki tol užslėptas savybes: vienų drąsą ir pasiaukojimą, kitų siekį bet kokiomis priemonėmis išpešti naudos sau, pamynus bet kokias moralines normas.
Tad ir ši istorija apie „Ritz“ yra ne tik pasakojimas apie viešbutį. Tai ir vienas iš viso Antrojo pasaulinio karo istorijos aspektų. Kažin ar pritaikytas rimtiems istorijos tyrinėtojams, tačiau puikiai tinkantis norintiems lengvo, tačiau ne paviršiumi nuslystančio pasakojimo.
