Knygos recenzija. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – pramoga su galvosūkių romanu

1985 m. birželio 16 d. gimęs Joëlis Dickeris – jau išgarsėjęs prancūziškai kalbantis žydų kilmės šveicarų rašytojas iš Ženevos. Gimtinėje baigęs mokslus devyniolikmetis J. Dickeris išvyko į dramos mokyklą Paryžiuje. Po metų grįžo, įstojo ir baigė teisės magistrą Ženevos universitete. Jaunuolis išgarsėjo parašęs romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“.

Tačiau jo literatūriniai gabumai atsiskleidė jau vaikystėje – dešimtmetis J. Dickeris ėmė leisti mėnesinį žurnalą apie laukinius gyvūnus („La Gazette des Animaux“) ir net septynerius metus buvo šio leidinio vyriausias redaktorius. J. Dickeris gavo „Cuneo“ premiją už gamtos apsaugą, „Genève Tribune“ jį pavadino „jauniausiu vyriausiuoju redaktoriumi“, o dabar jo pavardė mirga tarp populiariausių knygų autorių pavardžių.

Romano „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ herojaus lūpomis pasakoma neginčijama tiesa – visi moka rašyti, bet ne visi yra rašytojai

Jo romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – tarsi rašytojo ateities vizija ar išsipildžiusi pranašystė: parašęs apie išgarsėjusį rašytoją J. Dickeris pats sulaukė šlovės. Nors tai ne atsitiktinumas: autorius nemaža dalimi yra savo sukurto personažo prototipas – juos abu sieja bendra tautybė, šeiminė padėtis bei du sukurti romanai. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – ne pirmas, tačiau geriausiai įvertintas J. Dickerio kūrinys. Jaunasis rašytojas jau išleidęs novelių rinkinį „Le Tigre“ („Tigras“) ir romaną „Les derniers jours de nos pères“ („Paskutinės mūsų tėvų dienos“). J. Dickerio sukurtas personažas Markusas Goldmanas – pirmuoju romanu išgarsėjęs rašytojas. Štai tokios sąsajos, o pirminis sumanymas buvo rašyti knygą apie rašytojus ir rašymą, tačiau į siužetą įsipynė detektyvinė bei meilės istorijos.

Markusai, aš norėčiau jus išmokyti rašyti, bet ne tam, kad jūs išmoktumėte rašyti, o tam, kad taptumėte rašytoju. Todėl, kad rašyti knygas – dar ne viskas: visi moka rašyti, bet ne visi yra rašytojai.

Romano „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ herojaus lūpomis pasakoma neginčijama tiesa – visi moka rašyti, bet ne visi yra rašytojai. Galima pasakyti ir dar išsamiau – ne visi rašytojai yra geri rašytojai. Tačiau visi rašytojai anksčiau ar vėliau patiria tuščio balto lapo krizę. Tokia bėda kamuoja vieną pagrindinių romano herojų – jauną ką tik išgarsėjusį rašytoją Markusą Goldmaną. Išleidęs knygą jaunuolis sulaukė didelio pripažinimo ir sėkmės, tačiau rašyti kitą romaną jam sekasi sunkiai. Tiksliau, visai nesiseka, o leidėjas ir aplinkiniai daro spaudimą: kas Markusui yra kūryba, leidėjui – verslas. Jauną rašytoją kamuoja ne tik tuščio lapo krizė, bet ir aiškėja, kad sutartys ir įsipareigojimai ne tokie jau niekai. Markusas nusprendžia, kad jam gali pagelbėti buvęs jo dėstytojas ir geras draugas, garsus rašytojas Haris Kvebertas. Jaunuolis išsiruošia į mažą Auroros miestelį, kad pasisemtų idėjų būsimam romanui. Auroroje Markusas įsivelia į knygos vertą istoriją – iš naujo tiriamą prieš trisdešimt metų įvykdytą žmogžudystę.

Blogiausia tai, kad pagrindinis įtariamasis yra rašytojas Haris Kvebertas. Markusas tiki draugu, tačiau Hario nekaltumą reikia įrodyti, o tai ypač sunku, nes merginos lavonas rastas Hario sode, be to, paaiškėja, kad savo garsiąją knygą „Blogio kilmė“ rašytojas skyrė ne kam kitam, o mylimai penkiolikmetei... 

Du romano veikėjai – rašytojai. Abu žinomi, abu garsūs. Tik vienas jau subrendęs ir patyręs šlovės kainą, išgyvenęs meilę ir netektį. Kitas – dar tik kopiantis į kūrybos ir šlovės viršūnę. Ir kai vienam jų prisireikia pagalbos, kitas nepalieka draugo nelaimėje – tai romanas apie draugystę, apie mokytoją ir mokinį. 

Haris Kvebertas – draugas ir dėstytojas, jis duoda vertingų patarimų ir moko jaunąjį Markusą. Pasirodo, kad rašymas panašus ir į bėgiojimą, ir į boksą, ir į... Na, kai kuriems tai tiesiog gyvenimo būdas, nes kitaip neįmanoma. Knygoje pilna išminties kūrybos tema. 

...Kaip savotiška liga. O rašytojai, Markusai, ta liga suserga tada, kai nebegali rašyti: jie jau nenori rašyti, bet neįstengia liautis tai darę.
Rašymas – dovana, kuri mums duota ne todėl, kad sugebame taisyklingai rašyti, o todėl, kad rašydami įprasminame savo gyvenimą.
Būti rašytoju reiškia būti gyvam.

Šis jauno šveicaro romanas apie rašymą, apie tapimą rašytoju, knygoje daug samprotaujama apie literatūrą, kūrėjo pašaukimą, misiją. Ir, beje, apie kitą kūrėjo gyvenimo pusę – leidybinę, komercinę. Romane tikroviškai pavaizduota ir knygų leidimo virtuvė (sutartys, idėjos gimimas, agentai ir t. t.). Romano veikėjų lūpomis išsakomas autoriaus požiūris į kūrybą, leidybą, dalijami patarimai pradedantiems rašytojams, kritikuojami leidėjai ir grafomanai. 

Prieš trisdešimt metų nužudyta Nola Kelergan – ne paprasta mergina, o Hario Kveberto mylimoji. Ji mylėjo, ir ją mylėjo – romantikai ras meilių dialogų, jausmingų laiškų, nes tai romanas apie meilę. Švelni, trumpa ir tragiškai pasibaigusi meilės istorija tiesiog būtina: kaipgi rašytojas be meilės, kaipgi kūrėjas be praradimo? 

Markusai, ar jūs žinote, koks yra vienintelis būdas įvertinti, kaip mes ką nors mylime? <...> Tą žmogų prarasti

Branginkite meilę, Markusai. Laikykite ją savo gražiausiu laimėjimu, savo vieninteliu troškimu. Po vienų žmonių bus kiti žmonės. Po vienų knygų bus kitos knygos. Po šlovės bus kita šlovė. Bet po meilės, Markusai, po meilės lieka tik ašarų druska.

Markusai, ar jūs žinote, koks yra vienintelis būdas įvertinti, kaip mes ką nors mylime? <...> Tą žmogų prarasti.

Šiuo aspektu neįmanoma nelyginti J. Dickerio romano su V. Nabokovo „Lolita“: abiejuose romanuose veiksmas vyksta Naujojoje Anglijoje, romanų herojai – pusamžiai universiteto literatūros dėstytojai, įsimylėję nepilnametes (Humbertas – dvylikametę Lolitą, Kvebertas – penkiolikmetę Nolą). Abi meilės istorijos baigiasi be galo liūdnai.

Dar tai romanas apie žmogžudystę, beprotybę, religinį fanatizmą ir mažo miestelio žmones. Skaitytojas, žinoma, manys, kad Nolą Kelergan nužudė ne Haris Kvebertas. Skaitytojas, žinoma, suabejos, nes yra neginčijamų įkalčių, įrodančių Hario Kveberto kaltę. Skaitytojas, žinoma, sutriks, nes atsiras vis daugiau įtariamųjų, vis daugiau abejonių ir paslapčių. Jei pradžioje skaitytojas pajus prielankumą Hariui Kvebertui, tai vėliau simpatijos gali išblėsti. Romane nagrinėjami ir kaltės, tikėjimo, rasizmo klausimai. 

Mažo miestelio bendruomenė primena J. K. Rowling romano „Netikėta vakansija“ žmones – ramūs, draugiški, tvarkingi, ramiai ir dorai gyvenantys savo gražiuose namuose. „Netikėtos vakansijos“ veikėjams kaukės nuplėšiamos po apylinkės tarybos nario mirties. „Visoje tiesoje apie Hario Kveberto bylą“ po Auroros miestelio gyventojų draugiškumo kaukėmis taip pat slepiasi neigiamas požiūris į juodaodžius, žydus, melas, apgavystės... Viskas išlenda į paviršių ėmus nagrinėti nužudymą. 

Nors J. Dickeris sakosi nesąs kino mėgėjas, jo romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ turi nemaža panašumų su „Tvin Pyksu“

Paklaustas, ar romanui idėjų davė populiarus amerikiečių serialas „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“), J. Dickeris teigia, kad jis net nebuvo matęs šio serialo, bet, skaitytojams pradėjus lyginti jo romaną su filmu, jis „buvo priverstas išsiaiškinti, apie ką jie kalba“. Nors J. Dickeris sakosi nesąs kino mėgėjas, jo romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ turi nemaža panašumų su „Tvin Pyksu“. Prie abiejų moksleivių nužudymo prisidėjo miestelėnai, abi merginos turėjo ir slaptą gyvenimo pusę. Ir tai dar ne viskas – matę serialą atras ir daugiau sąsajų. 

Bendrumų galima rasti ir su Dž. Irvingo kūryba: pirmiausia – veiksmo vieta. Nors J. Dickeris šveicaras, jo romano veiksmas vyksta Dž. Irvingo pamėgtame Naujajame Hampšyre (išgalvotame Auroros miestelyje). Kitas panašumas – romano struktūra, kai romane parašomas dar vienas romanas, tiek „Pasaulyje pagal Garpą“, tiek „Visoje tiesoje apie Hario Kveberto bylą“ nemaža romano dalį užima tariamo parašyto romano citatos. Ir Garpas, ir Goldbergas, ir Kvebertas – rašytojai. Garpas dalyvauja imtynėse, Kvebertas moko Goldbergą boksuotis. 

Šiaip ar taip, visi tie palyginimai – užuomina į jauno rašytojo literatūrinę ir kultūrinę patirtį, kuri, be abejonės, suformavo kaip tik tokį pasakojimą. J. Dickerio knyga – detektyvo ir romantikos mišinys. Meilė tarsi iš V. Nabokovo „Lolitos“, detektyvas prilygsta „Tvin Pyksui“, o įvertinimas – Goncourt'ų ir kitos prestižinės literatūros premijos (pvz., Grand Prix du Roman de l’Academie Française). Dar kitas įvertinimas – skaitytojų skonį patenkinanti knyga ir top‘ų bei bestselerių sąrašuose mirganti J. Dickerio pavardė. Šio jauno rašytojo romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ puikuojasi šalia E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, D. Browno „Inferno“, G. Musso „Rytoj“... Taigi tikrai verta paskaityti.