Knygoje „Trys vienaveiksmės pjesės“ – W.Alleno pjesės „Riversaido kelias“, „Senasis Seibrukas“ ir „Centrinio parko vakarų gatvė“, pavadintos pagal Niujorko rajonus, kuriuose vyksta veiksmas. Ir nors teigiama, kad geografinis kontekstas iš tiesų nėra labai svarbus, pjesės yra tipiškai „alleniškai niujorkietiškos“ – žmonių santykiai čia tarsi atkelti iš W.Alleno filmų apie Niujorką ir jo žmones, – bent jau tokį Niujorką, kokį įsivaizduoja ir kine mums rodo šis režisierius. Nuo savo filmų tematikos ir kuriamos atmosferos W.Allenas net nesistengia pabėgti ir šiose pjesėse – skaitydamas jas jautiesi, tarsi žiūrėtum dar vieną W.Alleno filmą.
Visų trijų W.Alleno pjesių veiksmas sukasi tuose pačiose žmonių santykių voratinkliuose – meilė, neištikimybė, seksas, atleidimas, neapykanta, geiduliai. Pjesės vystosi dideliu greičiu, kalba – kieta, pastebėjimai taiklūs ir nuginkluojantys. Pjesėms besirutuliojant išaiškėja, kad kiekvienas herojus, kiekviena pora turi savo paslapčių ir tamsių užkaborių. Netikėčiausiose vietose iškyla vis nauji dalykai, istoriją keičiantys 180 laipsnių kampu. Meilės trikampiai; moteris, nuviliojanti sesers vyrą; vyras, parke sprendžiantis, kaip atsikratyti meilužės; skyrybos ir meilės prisipažinimai; jauna meilužė, galvojanti, kurį vyrą pasirinkti; poros, tapusios rašytojo vaizduotės vaisiumi, – aistros čia veržiasi tiesiog triuškinančiai, herojai ekscentriški, o situacijos toli gražu ne kasdieniškos, kurias sprendžia W.Allenas, kaip visuomet, žavingai ir lengvai.
Ir nors atrodytų, kad pjesėse vyksta tikros šeiminės dramos, santykiai griūna, W.Allenas nebūtų W.Allenas, jeigu į visa tai nežiūrėtų savuoju tokiu puikiai pažįstamu ironiškuoju, ciniškuoju žvilgsniu. Nuo dramos iki juodojo humoro kupinos komedijos tik vienas žingsnis, – šią teoriją kino kūrėjas ir rašytojas puikiai įvaldęs, todėl visus santykius ir vertina pasitelkdamas intelektualų, kandų humorą. Neverta visko vertinti pernelyg rimtai, juk gyvenimas tik vienas didelis pokštas, kurio taisykles mes arba priimame, arba ne, sako jis mums.
Šią knygą „praryti“ galima per valandą ar dvi. W.Alleno stiliaus absurdo ir humoro mėgėjams, jau įvertinusiems jo „Diagnozė: nepakaltinamas“, šios valandos taps puikiai praleistu laiku. Tačiau tikiu, bus ir tokių, kurie pasakys – negi iš tiesų žmonių santykių dramos, aistrų pliūpsniai yra tokie juokingi ir negi W.Alleno kūrybos pasaulyje žmonės tėra vienas kitą nuolatos apgaudinėjantys sutvėrimai? Bet tokia yra W.Alleno terapija – humoras gali išgelbėti net ir tada, kai atrodo, kad viskas sugriuvo.