Visų pirma, turi išsirinkti epochą ir ją gerai pažinti. Pageidautina ne tik nedaryti elementarių faktinių klaidų – XVIII a. Abiejų Tautų Respublikai neturėtų vadovauti Jonas Sobieskis, o Kairas negali tapti senojo Egipto sostine. Reiktų ir tikslių, smulkių, smagių, gal net pikantiškų detalių. XVII a. kelionės iš Vilniaus į Krokuvą trukmė, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių racionas, XII a. vienuolių pokalbiai ir buitinės problemos, Renesanso damų apatiniai – visa tai pasakojimui teikia spalvų ir romaną daro istoriniu.
Istoriniai romanai negimsta per naktį, užplūdus nevaldomo įkvėpimo bangai.
Žinoma, perdėtas teksto farširavimas faktais ar perdėm platus istorinio konteksto pristatymas gali nužudyti pasakojimą. Tačiau pamatuotas detalumas tiesiog būtinas. O kruopščiai parinkta vieta leidžia maksimaliai atkurti epochos atmosferą, pernelyg neišvarginant skaitytojo. Konkrečioje šalyje ir konkrečiame mieste skleidžiasi laiko dvasia, tad tapant peizažą išryškėja ir epocha. Taigi istorijos išmanymas būtinas. Nors istorinio romano rašytojas – ne istorikas profesionalas, tačiau bent jau aktyvus istorijos mylėtojas, kuris nevengia ne tik monografijų, bet ir vieno kito istorinio šaltinio paskaitinėjimo. Todėl istoriniai romanai negimsta per naktį, užplūdus nevaldomo įkvėpimo bangai. Reikia ilgo tyrimo, kuris vargina ir numarina ne vieną gerą idėją.
Būtent laikas ir vieta yra du pagrindiniai ingredientai, kurių sėkmingas suderinimas leidžia pradėti kepti istorinį romaną. Žinoma, be gero siužeto neišsiversi: kažkas kažką įsimylės, kažkas atskleis kokią istorinę paslaptį (nebūtinai braunišką), liesis kraujas ir vynas. Laikas ir vieta visa tai ne tik apribos, bet ir įkvėps.
Autorius
Regimantas Dima neblogai pažįstamas interneto skaitytojams ir naršytojams. Prieš porą metų pasirodė jo tinklaraščio įrašų pagrindu parengta knygelė „Gyvenimo stebėtojo memuarai“. Tai trumpų, šmaikščių istorijėlių vėrinys, kuriame nebejaunas vyras dalijasi savo įvairiapuse gyvenimo patirtimi. Visai smagus skaitinys, kiek primenantis sėmkių gliaudymą: skonis pakenčiamas, o procesas ramina nervus.
Iš pirmo žvilgsnio rašytojas išties turi kuo puikuotis, nes visi romano ingredientai atrodo labai intriguojantys.
Panašiu metu pasirodė ir kiek mistiška „Ukbaro enciklopedija“2, kurios vienas sudarytojų ir (matyt) bendraautorių yra R.Dima. Tad „Vilniaus plovas“ – ne pirmas autoriaus suspurdėjimas literatūros pasaulyje, bet tai pirmas stambesnio žanro išbandymas. O R.Dimai ambicijų netrūksta ir šį kartą skaitytojui jis pateikia istorinį šnipų romaną, kuriame devyniasdešimt penki procentai yra faktai ir tik penki – vaizduotės žaismas3. Iš pirmo žvilgsnio rašytojas išties turi kuo puikuotis, nes visi romano ingredientai atrodo labai intriguojantys.
Laikas ir vieta
„Vilniaus plovo“ veiksmas plėtojamas XIX a. Vilniuje, Lietuvoje ir Rusijos imperijoje. Dažnam tai turbūt pats nykiausias Lietuvos istorijos periodas. Valstybės, kad ir kokia papuvusi ji buvo, nebėra. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų visa bajoriškos demokratijos ir valstybingumo tradicija tarsi išnyksta. O kas išliko, yra negrįžtamai suteršta lenkiškumu, todėl suvokiama kaip kažkas svetima, nesava, negera.
Šlėkta atstumiančiai šlykšti, Adomas Mickevičius beveik išdavikas, o sukilimai – tai valstiečių kova už laisvę (geriausiu atveju). Tokioje tuštumoje ima perėtis Lietuvių Tauta, tad ir akcentuojami šio sunkaus gimdymo proceso ženklai: balana, ratelis, rusinimas, knygnešiai, Vinco Kudirkos tuberkuliozė, mazgelis po Žemaitės kaklu ir Lietuviškas Žodis.
Veiksmo filmo vertų herojų nėra, o visa epocha alsuoja grauduliu, provincija ir nuoboduliu. Tad R.Dimos noras skaitytojams priminti kitą XIX a. pusę atrodo kiek rizikingas, tačiau labai patrauklus. Filomatų-filaretų byla pradėdamas detektyvą (ar net trilerį), autorius gali lengvai stebinti XIX a. realijų neišmanančius ir tik viena ausimi kažką girdėjusius. Panašiai buvo ir su Silvomis, kuriose poliublijinė Lietuvos istorija atrodė kerinti, lyg iš arabų pasakų.
Bet kitaip negu XVII a., XIX a. nėra toks tolimas, todėl neprofesionalui lengviau atpažįstamas ir pagavus. O šio periodo pažinimas nereikalauja itin specifinių įgūdžių (pavyzdžiui, mirusių kalbų mokėjimas) ir įvairiausių studijų tikrai netrūksta, tad autoriui tiriamasis darbas palengvėja.
R.Dima dvi svarbiausias istorinio romano sudedamąsias dalis parenka labai sėkmingai: egzotiškos vietovės ir nepažintas šimtmetis verčia skaityti nesustojant.
Romano pavadinimas žada, kad daug dėmesio bus skirta Vilniui. Tad gali tikėtis dar vieno nedidelio gyrio šiam miestui. Maža to, kadangi laikotarpis beveik neišnaudotas, veriasi galimybė atrasti dar nežinomą Vilnių. Būtent XIX a. miestas įgavo daugybę veido bruožų, kuriuos matome ir šiandien. Perstatytas senamiestis, imperine dvasia imtas formuoti Gedimino prospektas, pradėta lėta industrializacija ir modernizacija. Amžiaus pradžioje dar klestėjo Vilniaus universitetas, veikė masonų ložės, įvairios slaptosios draugijos. Tai puiki atmosfera romanui, žadanti malonų skaitymą.
Kaip žada ketvirtasis viršelis (o ir pavadinimo antrasis žodis), didžioji veiksmo dalis plėtojama Rytuose. R.Dima aistringai myli Vidurio Aziją ir ši meilė jaučiama abiejų jo knygų puslapiuose. Buchara, Persija, Kabulas – tai menkai lietuvių pažintas pasaulis. Gali stebinti vien tai, kad ne visi ten arabai ir kad ne visada tai buvo pasaulio užkampis. Autorius įveda į platų geopolitinį kontekstą, pristatydamas Rusijos ir Didžiosios Britanijos grumtynes šiame regione, kai XIX a. Europos galybės dalijosi pasaulį. Į šių įvykių sūkurį patupdomi lietuviai, o viskas pagardinama razinkomis: nacionalinės virtuvės ypatybės, tautų charakterio bruožai ir t.t. Trumpiau tariant, R.Dima dvi svarbiausias istorinio romano sudedamąsias dalis parenka labai sėkmingai: egzotiškos vietovės ir nepažintas šimtmetis verčia skaityti nesustojant.
