Šį Y.Ogavos kūrinį „Begalinė lygtis“ iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė, o išleido leidykla „Baltos lankos“.
Knyga pirmą kartą išleista 2003 metais ir greitai sulaukė sėkmės Japonijoje – „Hon'ya Taishō“ apdovanojimo, kurio laimėtoją renka šalies knygynų darbuotojai. Vėliau knyga buvo ekranizuota į filmą „The Professor's Beloved Equation“, išversta į anglų kalbą ir tuomet taikėsi į dabartinę „Man Booker“ tarptautinės kategorijos premiją. Skaičiuojama, kad knygos nupirkta per milijoną egzempliorių.
Kokią istoriją pasakoja „Begalinė lygtis“?
Dešimtmetį sūnų auginanti vieniša namų tvarkytoja įsidarbina pas paslaptingą vyrą. Jis – garbaus amžiaus matematikos profesorius, dienas leidžiantis mažame namelyje, iš kurio nenori niekur išeiti. Kaip ir nėra linkęs per daug bendrauti – jis kone visą laiką skiria savo didžiajai gyvenimo aistrai – matematikai.
Namų tvarkytoja, atvykusi į naują darbo vietą, sužino, kad profesorius – išskirtinis žmogus. Prieš keliolika metų jis patyrė galvos traumą ir atsimena viską, kas įvyko iki lemtingojo įvykio 1975 metais. Maža to, jo dabartinė atmintis veikia tik 80 minučių. Būtent po 80 minučių jo naujoji atmintis išsitrina, todėl jis ant savo švarko yra prisisegęs lapelius su užuominomis, kurios padeda nepasimesti kasdienybėje.
Namų šeimininkė ne tik susidraugauja su profesoriumi ir pradeda keisti jo nusistovėjusią kasdienybės tvarką, tačiau jį supažindina ir su savo sūnumi, kurį vyriškis pavadina „šakniuku“ – dėl galvos panašumo į šį aritmetinį veiksmą iliustruojantį ženklą. Taip užsimezga jų trijų draugystė – „šakniukas“ kaskart po pamokų grįžta ne namo, o pas profesorių, su kuriuo linksmai leidžia laiką spręsdamas matematikos namų darbus ir kalbėdamas apie antrąją profesoriaus gyvenimo aistrą beisbolą. Pragyvenimo šaltiniu turėjęs darbas įlipa į šilto bendravimo, bičiulystės ribą
Knygos pavadinimas sufleruoja, kad jame matematika vaidins svarbų vaidmenį. Išties profesorius atskleidžia kitokią šio mokslo pusę, nei mes esame regėję. Skaičiai šio literatūrinio personažo gyvenime yra sudedamoji dalis. Per juos profesorius geba atrasti ramybę, tobulybę, o visos matematinės teorijos, kurios knygoje įdomiai perteikiamos, yra pritaikomos ne tik gvildenant matematinius uždavinius, tačiau ir sprendžiant gyvenimo kasdienybės dilemas. Būtent to mus ir moko profesorius – atrasti kasdienybės džiaugsmą.
Knyga „Begalinė lygtis“ patiks skaitytojams, kurie knygose ieško įkvėpimo ir atgaivos nuo kasdienybės bėgimo.
Kūrinyje yra bent keli sluoksniai. Viename jų brėžiama profesoriaus gyvenimo linija – ji paslaptinga, intriguojanti, alsuojanti mistika. Kaip pats profesorius, kuris spinduliuoja energija, geba išgyventi su savo liga? Kaip jis jaučiasi kiekvieną dieną nubudęs ir sužinojęs, kad geba atsiminti tik 80 minučių pastarųjų įvykių? Kaip jaučiasi žmogus, mintimis vis dar gyvenantis 1975 metais ir tikintis, kad jo palaikyti beisbolo žaidėjai vis dar bėgioja aikštėje, nors išties jau seniai yra baigę karjeras arba gyvenimus? Profesoriaus personažas turi mistiškumo prieskonių.
Kitoje gyvenimo linijoje brėžiamas namų tvarkytojos ir jos sūnaus gyvenimas. Abu jie gyvena skurdžiai – namuose visko užtenka, tačiau negali sau leisti daugiau, nei norėtų. O kur yra „šakniuko“ tėvas? Ši gyvenimo linija nėra džiuginanti, bet labai realistiška. Ji piešia tikrąjį veidą žmonių, kurie susidūrę su gyvenimo iššūkiais nuleidžia rankas ir pabėga, užuot ėmęsi veiksmų. Kartu namų tvarkytojos gyvenimas iliustruoja mūsų visuomenės požiūrio detales – norą, kad tėvai gautų gerą išsilavinimą, norą, kad gyventume saugiai ir pasiturinčiai, norą pajusti laimę ir džiaugsmą.
Būtent laimės ir džiaugsmo paieškų romane labai daug. Išties jo išskirtinis bruožas yra atmosfera, kuri alsuoja ramybe ir gyvenimo išmintimi – personažų dialogai gilūs, juose glūdi laimės detalės, o į jas pasinėrus ir skaitytojui nesunku pajusti užplūstančią ramybę. Tačiau kartu ši literatūrinė atmosfera savo ramybe kelia ir įtampą – nesunku suprasti, kad net ir realiame gyvenime idilė ilgai netrunka, vandens paviršius anksčiau ar vėliau būna sudrumstas. Šis laukimas kuria nerimą, įtampą. Y.Ogawa labai gerai užčiuopia žmogiškumo gyslą, kuria manipuliuoja skaitytoju. Žinoma, be vertėjos G.Enciūtės didelio darbo negalėtume atsiduoti šioms literatūrinėms manipuliacijoms.
Dar vienas įdomus romano bruožas – jo pagrindiniai veikėjai neturi vardų. Pravardės, profesijos arba visuomeninė padėtis – tik taip tevadinami personažai. Tai suteikia savitumo istorijai. Skaitytojui kuriama iliuzija, tarsi šis pasaulis, apie kurį pasakoja Y.Ogawa, gali egzistuoti bet kur, nors išties jis piešia modernios Japonijos visuomenės vaizdinį.
Knyga „Begalinė lygtis“ patiks skaitytojams, kurie knygose ieško įkvėpimo ir atgaivos nuo kasdienybės bėgimo ir nori atsiduoti ramybės ir atokvėpio paieškoms. Tai kūrinys, kuris verčia sustoti, jame nėra jokios skubos. Išties puikus skaitinys šiame karantino laike, kai aplink daug nerimo, minčių skubėjimo ir nežinomybės. Kūrinys man priminė Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-sook knygą „Prašau, pasirūpink mama“, kuriame taip pat gyvenimo skubėjimas persipina su ramybe.
Man pačiam šis kūrinys pasirodė „murakamiškas“ – savyje turintis daug kasdienybės detalių, gebantis jas mistiškai sudėlioti, įtraukti ir priversti sustoti, nuraminti, pajusti didelę empatiją ne tik žmonėms, bet ir kasdienei veiklai, kuri dažnai gali įgristi. Labai įstrigo knygos skleidžiama ramybė. Įprastai kaitydamas kūrinius tarsi atsiduodi jiems, lauki, ką jie su tavimi padarys, kur tave nuves, ką tau papasakos. Y.Ogawa mane nuramino ir įkvėpė vilties, kad su ateitimi viskas bus gerai, belieka išspręsti savąją begalinę kasdienybės lygtį.
Lygtį, kuri nebūtinai yra sudėtinga, bet gali turėti savo žavesio. Reikia tik būti akylesniems. Mums visiems.
