Knygos recenzija. Žaidimas likimais Yaa Gyasi romane „Auksinės šaknys“

Knygos autorė Yaa Gyasi gimė Ganoje, vėliau gyventi persikėlė į Vakarus, JAV. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis jos romanas, kurio idėja gimė 2009 metais, kai rašytoja pirmą kartą po išvykimo iš Ganos lankėsi šalyje, kurioje gimė. Knyga pirmą kartą pasirodė 2016 metais ir laimėjo daug svarbių ir gerbiamų literatūrinių apdovanojimų, versta į daugiau nei 20 užsienio kalbų.

Romane pasakojama kelių kartų istorija, kuri prasideda nuo Ganoje gyvenančios Maamės – skirtinguose kaimeliuose gimsta dvi seserys Efija ir Esė. Viena jų išteka už anglo, įsikūrusio Keip Kosto pilyje ir bersiverčiančio prekyba. Kita įkalinama šioje pilyje ir tampa verge, kas Aukso pakrantėje nebuvo jokia staigmena, ir yra parduodama į vergovę Amerikoje. Knyga brėžia Esės ir Efijos gyvenimo linijas – visas romano siužetas yra tikras giminės medis, kurio istorijos viena su kita persipina. Kaip ir žmonių likimai tikrame gyvenime.

XVIII amžiuje prasidėjusi merginų istorija puslapis po puslapio skaitytoją nukelia iki pat XX amžiaus. Nesiimsiu detalizuoti siužeto, nes tai padaryti trumpai yra bergždžias reikalas – Yaa Gyasi aprėpia laikmetį nuo pat vergovės pradžios iki gyvenimo džiazo muzikoje paskendusiame Harleme. Tik į viską įsipina dvi siužetinės linijos.

Vienoje jų gyvenimas teka Ganos ritmu, kur vyrauja nesutarimai tarp kaimų, vergovė, prekyba su tais svetimšaliais, kurie yra pasirengę daugiau sumokėti. Kitoje linijoje gyvenimas teka Amerikos ritmu, kur šalyje, vadinamoje svajone, bando kurtis iš vergijos išsivadavę istorijų herojų palikuonys, kurie kiekvieną dieną susiduria su rasine nelygybe. Čia ir atsiskleidžia autorės gebėjimas lipdyti skaitytoją įtraukiančias istorijas, kuriose persipina intymumas, skausmas, sielvartas, meilė ir intriga.

Yaa Gyasi pasakoja lyg viską mačiusi ir ant popieriaus lapo pastabas sau žymėjusi stebėtoja. Čia netrūksta ir atvirų smurto scenų ir akimirkų, kurios iššaukia vidinius prieštaravimus. Ir sakinių, kuriuos skaitant norisi kitokios pabaigos, gražesnės, kulminacijos, kuri leistų bent kiek nusišypsoti, tačiau knygos autorė tarsi gyvenimo vadžias savo rankose laikant aukštesnioji jėga nepasiduoda emocijoms ir brėžia tokį veikėjų gyvenimą, kuriame kiekvienas klystkelis turi atoveiksmį būsimoms kartoms.

Galiausiai romano herojų likimai susilieja į vieną liniją, kuri yra tarsi šimtmečių skausmo ir sielvarto atomazga. Šis romanas išties kelia daug jausmų, verčia dar kartą pergalvoti, kur mes, dabartiniai žmonės, esame, kokią visuomenę sukūrėme. Tačiau daug svarbiau – kaip mes ją kūrėme? Neatsitiktinai ir sakau, kad romano veikėjai yra tikri herojai – tai šios fikcijos didvyriai, kurie kiekvieną dieną pradėdavo kone mūšio lauke ir teturėdavo vieną – išgyvenimo – tikslą.

Knygos autorė Yaa Gyasi gimė Ganoje, vėliau gyventi persikėlė į Vakarus, JAV.

Romane ryškiai atspindimos vergovės, rasinės nelygybės temos. Apie jas autorė kalba taip išraiškingai, tarsi visas šis tamsios visuomenės atspindys mums būtų pažįstamas ir dabar pažvelgus pro langą. Kalbėdama apie vergovę autorė pasakoja ne tik apie vergovės kainą, bando įsijausti į literatūrinių žmonių gyvenimus, tačiau ir ieško išsigelbėjimo – paaiškinimo, kodėl žmonės taip elgėsi. Kaip ir su rasizmo tematika. Tad romane mes matome ne tik personažų giminės evoliuciją, visuomenės transformacijas, tačiau ir bandymus žvelgti į visa ko esmę – ieškoti ir pažinti tikrąjį žmogiškumą, kuris neretai prasidėjo gerokai dar prieš mums žengiant žingsnius šioje žemėje.

Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie domisi literatūra apie visuomenės skaudulius – temas, kurios nėra nei lengvos, nei lengva apie jas garsiai kalbėti. Šiuo atveju romanas „Auksinės šaknys“ primena Philippe'o Claudelo knygą „Brodekas“, kuris taip pat pasitelkus fikciją pasakoja apie karo ir Holokausto žaizdas ir niūriąją žmogaus pusę.

Į Yaa Gyasi romaną derėtų atkreipti dėmesį ir tiems, kurie domisi Vakarų, šiuo atveju Jungtinių Valstijų, raida – knygoje paprastai, bet aiškiai ir vaizdžiai piešiamas gyvenimas šalyje, kur klestėjo džiazas, narkotikai, alkoholis ir rasinė neapykanta. Ne ką mažiau dėmesio skiriama mažiau spėtam pažinti Ganos gyvenimui ir tam istorijos tarpsniui, kuris siejamas su vergove, kaimų nesutarimais, gyvenimo kasdienybe šioje Aukso pakrantėje, kur medžiojamaisiais tapdavo žmonės.

Knygos galiniame viršelyje yra tokia leidinio „Marie Claire“ citata apie kūrinį: „Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“

Labai įtaigiai pasakyta. Visgi kaip skaitytojas romaną „Auksinės šaknys“ apibūdinčiau tokiu jausmu, kuris skaitytojams yra puikiai pažįstamas: man ši knyga pasirodė viena tų, kuri dar prieš pradedant skaityti žadėjo nelengvą istoriją kaip skaitytojui, bet užvertus ją tapo ta, kurios norisi dar būti neskaičius ir paėmus į rankas dar bent kartą iš naujo pasimėgauti Yaa Gyasi talentu.