Tema nepatogi ir aštri, tačiau nepamainomai reikalinga. Ir galime nesakyti, esą gyvenime tai nevyksta. L.Slimani šį romaną parašė remdamasi tikra tragedija – 2012 m. Niujorke iš Dominikos Respublikos kilusi auklė nužudė savo prižiūrėtus vaikus.
Pradėjusi skaityti minėtą romaną, nenusiviliu, nes autorė pasirenka įdomią pasakojimo strategiją: romanas pradedamas nuo pabaigos, jau įvykusio vaikų nužudymo fakto. Paskui seka ilga retrospektyva: kokie įvykiai, kokios situacijos nulėmė tokią baigtį. Tai žymi, kad L.Slimani nerūpi intriguoti netikėtais ir tikėtais siužeto kryptelėjimais, kaip kriminaliniame romane. Skaitytojas nuo pirmų puslapių žino, kas įvyko. O tolimesnis tekstas, remdamasis kultūriniais, istoriniais kontekstais, sufokusuojamas į priežastingumą, žmogaus psichikos veikimą, trauminių patirčių identifikaciją. Paliečiamos ir tėvystės, ir auklės padėties dvilypumo, svyravimo tarp šeimos ir karjeros temos.
„Lopšinė“ man pirmiausia kalbėjo kaip žmogui, moteriai, mamai. Šiokia tokia literatūros kritikė įsijungė vėliau. Rašoma sklandžiais sakiniais, ir net, sakyčiau, taupiai ir labai pamatuotai. Rašoma apie esmę, iš gelmių, preparuojama žmogaus psichika. Dėl viso šio gėrio nekantriai laukiau pirmojo autorės romano „Žmogėdros sode“, kurį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jau po premijuotosios „Lopšinės“.
Ir vėl suklūstu – apie romano protagonistę anotacijoje skelbiama: „Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė.“ Perskaitau romaną ir kiek supykstu – Adelė visai nėra prostitutė, ji – nimfomanė. O tai labai skirtingi dalykai. Svarstau, ar dėl intrigos, ar dėl neapsižiūrėjimo buvo įveltas toks nesklandumas. Bet skaitymo malonumo tai nesugadina.
Romaną pradeda taikliai parinktos Anos Achmatovos ir Milano Kunderos kūrinių citatos apie pamatinius knygos motyvus – kančią, kuri tokia stipri, kad jos net išsiginama, apie silpnybės trauką ir savotišką salstelėjusį jos kartumą. Galvoju, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas, ir jau pirmame puslapyje paaiškinama: „Vos užsimerkia, – iškart ausyse aidi garsai: atodūsių, riksmų, smūgių. Nuogas vyras sunkiai kvėpuoja, moteris patiria orgazmą. Ji norėtų būti vien daiktu toje gaujoje, kad ją draskytų, čiulptų, prarytų visą. Kad jai žnaibytų krūtis, kandžiotų pilvą. Ji norėtų būti lėle žmogėdros sode“ (11 p.).
Ilgai galvoju apie tas nimfomanijos, sadomazochizmo ir buvimo „lėle žmogėdros sode“ sąsajas. Lėlė – „vien daiktas toje gaujoje“. Lėlė – pažaisti skirta žmogiškojo pavidalo imitacija. Ji pasyvi, paklūstanti žaidėjo rankoms. Pati lėlė, kaip ir Adelė, negali „žnaibyti ar kąsti“ – ji gali tik priimti Kito daromus veiksmus. Ir priimti nuolankiai.
Žmogėdra lėlių nevalgo, tačiau turi absoliučią galią jas niokoti, keistinti, tampyti už virvučių. Lėlė yra objektas, daiktas, simbolis, žmogėdrai visada priminsiantis geidžiamą subjektą. Lėlė žmogėdros sode – ironiškas ar net groteskiškas aksesuaras, fetišas, žymintis žmogėdros poreikius ir geidulius. Bet kada, žmogėdrai panorėjus, ši lėlė gali būti pakeista kita, gali būti sulaužyta, sunaikinta. Anemiška, besielė lėlė – Adelė, geidžianti pažeminimo, skausmo, kurį sukelia Kito galia ir dominavimas. Čia implikuojamas ir Stokholmo sindromo motyvas – Adelė nori būti žmogėdros sode, trokšta būti žmogėdros geismo liudininke. Adelė it anemiška, bejėgė, statiška lėlė, geidžianti paties geismo, geidžianti būti žmogėdros aistrų simboliu.
Romaną pradeda taikliai parinktos Anos Achmatovos ir Milano Kunderos kūrinių citatos apie pamatinius knygos motyvus – kančią, kuri tokia stipri, kad jos net išsiginama, apie silpnybės trauką ir savotišką salstelėjusį jos kartumą.
Tokios pavadinimo konotacijos labai tiksliai apibrėžia knygos šerdį. Ši knyga – moters sielos studija, kuriai analizuoti labiausiai tinka psichoanalitinė metodologija ir traumos teorijos. Romano eigoje L.Slimani atskleidžia protagonistės nimfomanijos ir sadomazochistinių polinkių priežastis, kurios, kaip jau nieko nestebina, glūdi vaikystėje. Toksiški, galia ir autoritarija pagrįsti motinos ir dukters santykiai, beje, nepakitę net Adelei užaugus, sukuria terpę skleistis nesaugumui, netapatumui, skatina svetimumo pačiam sau, Kitam ir pasauliui išgyvenimą.
Adelės vaikystės traumos persikelia ir į Adelės motinystę, santykį su sūnumi. Todėl galima kalbėti apie transgeneracinės traumos veikimą. Didelis išgąstis, patirtas vaikystėje, sukausto Adelės savastį šalčiu, kuris įveikiamas tik geismu, žibančiu Kito akyse. Paradoksalu, bet tas geismas ir lytiniai santykiai Adelę ne tik sušildo, atitirpina ledokšnius, bet kartu ir atkartoja mamos ir dukters ryšį: aukos ir budelio dichotomiją. Kaip santykius su motina reflektuoja protagonistė: „Kai buvo mažytė, ji buvo motinai našta, o paskui tapo priešininkė, ir niekada nebuvo laiko švelnumui, džiaugsmui, pasiaiškinimams. Ji nežino, nuo ko pradėti. Bijo būti nerangi ir išprovokuoti trisdešimt metų kauptą apmaudo ir kartėlio pliūpsnį. Ji nenori sukelti vieno iš tų isterijos priepuolių, kurie ženklino jos vaikystę: motina, sudraskytu veidu, sutaršytais plaukais, riaumojanti priekaištus visam pasauliui“ (194 p.).
Grubaus, uzurpuojančio, agresyvaus sekso metu pajuntama gyvastis ir įgyjama vienintelė „saugi“, nes pažįstama, tapatybė – Adelė ir vėl yra lėlė, tik jau ne mamos, o vyro rankose. Sukrečiantis knygos epizodas – detaliai aprašytas itin brutalus Adelės seksas su „apmokamais vyrais“.
Troškimas vėl patirti Kito galią kaip skausmą romane grindžiamas ir tuo, kad Adelei sunkiai sekasi atlikti kitus vaidmenis: mamos, žmonos, darbuotojos. Sunku ne tik dėl kapitalizme ir buržuazijoje vyraujančio paviršutiniškumo, godumo (tai irgi yra knygos tema), dėl to, kad niekur nesijaučia pritapusi, sunku, nes ji sulaužyta, traumuota, sukeistinta. Toks bipolis troškimas išveikti, bet kartu ir vėl atkartoti vaikystės traumines patirtis sukuria gylio romano turiniui. Pagal romano logiką visiškai tikėtina, kad vaikystės trauminės patirtys ir neadekvatus ryšys su mama bent jau iš dalies lemia vyro pasirinkimo motyvus (tarp Adelės ir Rišaro nėra jokios fizinės traukos, jis jai yra priedanga, patogumo, stabilumo garantas, pats nežaisdamas jis yra įtrauktas į Adelės neištikimybės įkalčių slėpimo žaidimą).
Tačiau net ir labai svarus, argumentuotas, vien tik traumų teorija pagrįstas šios knygos interpretavimas nebūtų visiškai tikslus. Nepaisant neabejotinos trauminių patirčių įtakos subjektų savasčiai, ypač akivaizdžios fiksacijos į traumą Adelės psichikoje, egzistuoja tam tikri kolektyviniai pasąmoniniai modusai, archetipai, energijos, psichikos dalių sąveika – taigi ne tik individualumas, bet ir universalijos, tapatumai. Tada protagonistės paveikslas veriasi plačiau – kaip vienos moters sielos struktūra, kuri gali labai daug atliepti skaitančiajam.
Autorė atidžiai ir skrupulingai preparuoja Adelės sielą. O ten plyti pamatiniai žodžiai: skausmas, geismas, tuštuma ir žaidimas. Visos šios sąvokos Adelės psichikoje yra neišvengiamai susijusios. Veikėją jaudina artėjimo prie Kito momentas, jaudina situacijos slaptumas – ji žaidžia kitą gyvenimą, žaidžia slėpynes su Kitais ir pati su savimi, žaidžia geismą. Akivaizdu, kad niekaip neužkamšomą emocinę tuštumą, dvasios badą protagonistė siekia numaldyti gausiu ir grubiu seksu – gyvendama emociniame vakuume, paženklinta Kito geismo, Kito žvilgsnio, Adelė bent akimirkai yra įsteigiama, išsipildanti, tampanti. O iš tiesų ji geidė tik Kito geismo, pačios situacijos, kaip būdo įveikti ontologinę pilkumą. Kaip tiksliai teigiama knygoje: „Ji labai greitai suprato, kad geismas nesvarbu. Ji negeidė vyrų, su kuriais sueidavo. Ne kūno ji troško, o situacijos. Stebėti pasitenkinimą patiriančių vyrų kaukę. Pritvinkti. Ragauti seiles. Vaidinti epilepsinį orgazmą, gašlų pasitenkinimą, gyvulišką malonumą. Stebėti, kaip vyras išeina, jo krauju ir sperma suteptus pirštus“ (119–120 p.).
Sukrečiantis knygos epizodas – detaliai aprašytas itin brutalus Adelės seksas su „apmokamais vyrais“.
Kito geismas, kito kūnas Tave patvirtina, Tave paženklina, Tave įsteigia, sukuria dialogo iliuziją nesusikalbėjimo su Savimi, Kitu ir pasauliu situacijoje – labai universalus motyvas, validus nepaisant būtų ar nebūtų traumų.
Adelės pasyvumas, „lėlės žmogėdros sode“ motyvas koreliuoja ir persikelia į kitas sritis – protagonistė teigia „nepakenčianti minties, kad duoną reikia užsidirbti“: „Ji būtų devintam danguj, jei būtų turtingo ir mažai namie būnančio vyro žmona. Didžiam įsiutusių ją supančių aktyvių moterų šutvių apgailestavimui, Adelė norėtų slampinėti po erdvius namus, neturėdama jokio kito rūpesčio, tik būti graži, kai sugrįš jos vyras“ (17 p.).
Šia Adelės išpažintimi pagrindžiami keli romano motyvai, viena vertus, dar kartą pabrėžiamas Adelės pasyvumas, lėlės būvio geismas, kita vertus, L. Slimani pateikia peno apmąstymams – vis labiau įsigalint feministiniam diskursui, ar įmanomas ir pateisinamas „senasis“ moters egzistencijos modelis? Ar kapitalistiniam naudos dauginimo ir funkcionalumo pasaulyje legalu geisti būti tiesiog graži? Priešinga Adelei romane yra jos draugė Lorana – savarankiška, nesusisaisčiusi vedybiniais ryšiais, neturinti vaikų. Šių dviejų moters būties būdų, dviejų pasirinkimų išsklaida taip pat yra svarbi romano įtampos ašis. Protagonistės šeiminio gyvenimo pasirinkimas yra itin kontroversiškas, nulemtas trauminės ir ne tik jos situacijos – Adelei šeima yra stabilumo vieta, panaudos santykiai, stotis, į kurią gali sugrįžti po svetimų vyrų medžioklės. Tačiau dvigubas gyvenimas ir ankstesni išgyvenimai tolina ir stumia Adelę nuo šeimos: „Rišaras kraustosi iš proto dėl sūnaus. Kartais Adelė pagalvoja, ar ji išties jiems reikalinga“ (31 p.).
Labai stipri romane Adelės savivokos, lūkesčių, dviejų būčių konfrontacija, skausmingos pastangos apsiriboti vien šeimos pasauliu, būti gera žmona ir mama. Alkis, neišmatuojamas dvasinis badas L.Slimani atskleidžiamas įtaigiai, nuodugniai, tikroviškai, puikiai įtekstinant romano įtampas. Ir labai tikroviška tai, kad laimi alkis. Nes jis yra pamatinis. Knygoje daug panašumų su Larso Von Triero „Nimfomane“, ir tai labai gerai.
Kitas knygos koziris – keliaplotmiškas motinystės vaizdavimas. Greta meilės čia daug nusivylimo, pykčio, nuovargio, kuriuos autorė atskleidžia subtiliai, tarsi dėlionės detales, galiausiai susiformuojančias į vientisą struktūrą. Man labai patiko toks „rožinių akinių“ nuėmimas nuo motinystės patirčių – meilė čia maišosi su sunkuliu, našta, susierzinimu: „Liusjenas – našta, suvaržymas, su kuriais jai sunku apsiprasti. Adelei nepavyksta suvokti, kur tarp sumišusių jos jausmų – baimės patikėti Liusjeną kam nors kitam; susierzinimo, kai reikia jį aprengti; nuovargio, kai reikia kopti su narčiu jo vežimėliu į šlaitą – glaudžiasi jos meilė sūnui“ (34 p.).
Šioje recenzijoje, kaip iš dalies ir knygoje, nuošalyje lieka Adelės vyras. Iš patikimos skaitytojos girdėjau, kad vyro portreto jai knygoje pasirodė mažoka. Vis tik man patiko toks, regis, sąmoningas Rišaro charakterio šešėliavimas – nujaučiami niuansai išryškinami, vyrui sužinojus apie Adelės neištikimybę. Ir tie link knygos pabaigos atskleidžiami niuansai padeda skleistis kitai knygos temai – Adelės ir Rišaro skirtybėms, iliuzijoms, lūkesčių nesutapimui. Štai Rišaras deklaruoja visada bodėjęsis seksualiniais santykiais, o jo žmona – nimfomanė. Tačiau nesusikalbėjimo, neišsisakymo šydas, nesuderinami poreikiai, paslaptys santykiuose (prisimenu „Moiras ir furijas“ – ne tapatu, jokiais būdais, bet yra panašumų) perteikiami labai tikroviškai ir stipriai. Savotiškas Rišaro naivumas, per savąjį ambicingumą nesuvokiama Adelės prigimties tikrovė, tikėjimas, kad ją galima išgydyti, greičiau – „pataisyti“, kaip daiktą, kaip lėlę, išvesti iš žmogėdros sodo ir vėl paversti namų lėle, yra stiprūs psichologiniai romano momentai.
Šis L. Slimani kūrinys parašytas labai įtaigiai, sakiniai taupūs, tikslūs, taiklūs, tačiau išraiškingi, perteikiantys pačią esmę. Nesant perdėtų išvedžiojimų ar įmantravimų, kūrinį lengva skaityti. Tačiau, regis, lengvai srūvančiais žodžiais nesukuriamas paviršutiniškumo įspūdis, priešingai – gyliu, psichologiniais motyvais, aštrumu šį romaną lyginčiau su neseniai recenzuota ir labai patikusia Han Kang „Vegetare“. O ir Violetos Tauragienės vertimas tikrai puikus.
Parašiusi recenziją, niekada nejaučiu parašiusi apie kūrinį viską, ką norėjau. Tai neįmanoma. Bet yra romanų, apie kuriuos rašant jauti, kad neišsemta be galo daug. Taip stipru. Ir taip gilu.
Ypatingas, tikrai geras romanas, kurį pirmiausia skaičiau kaip žmogus, moteris. Ir man labai labai baisu – kiek daug pasakyta apie mane pačią. Kaipgi nebus šiurpu, o tuo pačiu ir žavu, kai kiti perskaito dalį Tavo savasties?
Žmogėdros sode. Pernakt. O gal amžinai. Verta, verta, verta.
Leïla Slimani. „Žmogėdros sode“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
