Per tiek laiko knyga nei paseno, nei tapo neįdomi, nei prarado aktualumą, nes joje nagrinėjamos bendražmogiškos temos, atskleidžiami žmogaus sielos užkaboriai ir kalbama paprasto žmogaus balsu. Knygoje sugulusios eilinių žmonių, vienaip ar kitaip išgyvenusių Černobylio atominės elektrinės katastrofą, istorijos, sudėti jų pasakojimai, atskleista jų filosofija, mėginant suvokti ir paaiškinti tai, kas jiems (ir visiems mums) nutiko tą lemtingą 1986-ųjų balandžio naktį iš 25 į 26 dieną. Nesvarbu, mama ar tėvas, mokytoja ar įsimylėjusi mergina, ūkininkas ar kariškis, mokslininkas, gydytojas ar nemokyta kaimo moterėlė – visi jie knygoje prabyla vienu – paprasto žmogaus – balsu.
Aš renku jausmų, minčių, žodžių kasdienybę. Renku savos epochos gyvenimą. Mane domina žmonių dvasios istorija. Dvasios buitis. Tai, ką didžioji istorija paprastai praleidžia...
S. Aleksijevič tyčia neskiria rusų, baltarusių, ukrainiečių... Visiems jiems bendras tas puikiai ir vyresnei lietuvių kartai pažįstamas rusiškas mentalitetas, knygoje atsiskleidžiantis įvairiausiais niuansais ir daug ką paaiškinantis.
Gėrėme... Degtinė, žinojome, padeda... Nuima stresą. Ne veltui per karą duodavo tą garsųjį komisaro šimtgramį. Įprastas vaizdas: girtas milicininkas baudžia girtą vairuotoją.
Pati populiariausia zonos pasaka: nuo stroncio ir cezio geriausiai padeda „Stoličnaja“.
Besaikis gėrimas, valdžios brukamas, nes „padeda apsisaugoti nuo radiacijos“, o iš tikrųjų, kad išgyventum patirtą siaubą (mirtinos radiacijos dozės, jokios apsaugos, mirštantys bendražygiai), suvokiamą veiksmų beprasmybę (užkasti žemę po žeme, laidoti mišką ir namus, iškeldinti žmones, kurie naktimis grįžta rūpintis savo daržais), apsisaugotum nuo valdžios melo ir politikos (Černobylyje dirbusius perspėdavo, kad nekalbėtų apie tai, ką matė, o laikraščių antraštės būdavo optimistiškai skambios).
Kasdien atveždavo laikraščių. Aš skaitydavau tik antraštes: „Černobylis – žygdarbio vieta“, „Reaktorius nugalėtas“, „O gyvenimas tęsiasi“.
Žmonių liudijimai puikiai atskleidžia, kaip valdžia nevertina žmogaus gyvybės: kaip ir per karą, tiesiai į mirtį siunčiami jauni vyrai, negalvojant apie jų ateitį, apie jų gyvybę, nesuteikiant jiems būtiniausių apsisaugojimo priemonių... Tarsi lengva ranka aukojamos gyvybės.
Nereikėjo ten siųsti šitiek žmonių apšvitinti. Kam? Buvo reikalingi specialistai, o ne žmonių masė. <...> Stovėjo kažkoks Vakarų Vokietijos kranas, bet neveikė, iki ten nuėjo ir sugedo. Robotai gesdavo... Mūsiškiai robotai, akademiko Lukačiovo sukurti tyrinėjimams Marse... Japonų robotai... Jiems, matyt, nuo aukštos radiacijos sudegdavo instaliacija. O kareivėliai su guminiais kostiumais, su guminėmis pirštinėmis bėgiojo...
Mėtė mus ten lyg smėlį ant reaktoriaus...
Eiliniai žmonės tai laiko ne didvyriškumu ar kvailumu, o tiesiog prigimtine pareiga. Nors likviduojant katastrofos padarinius neveikė technika, vyrai su kastuvais rankose dirbo ant stogo. Jau lipdami ten puikiai suvokė, kad mirs, o vis tiek lipo. Valdžia kalbėjo apie didvyriškumą, o žmonės tokius veiksmus vertino kaip neišvengiamą būtinybę, ir nieko nekaltino, ir nieko nesitikėjo...
Štai toks tas rusiškas mentalitetas. Kova įaugusi į pasąmonę: ne veltui vyresnės kartos atstovai, mėgindami suvokti Černobylio katastrofą, situaciją vis lygina su karu (Černobylis ne toks baisus kaip karas/arba baisesnis už karą/kariškių veiksmai primena karą/geriau radiacija, bet kad tik nebūtų karo/išgyvenome karą, išgyvensim ir šią katastrofą/išsikraustymas iš gimtų vietų nuolat lyginamas su karine likvidacija...). Karas, militaristinis mentalitetas prisiminimuose atsiskleidžia įvairiais rakursais ir ne vienam tampa jo likimo paaiškinimu.
Reikia tėvynei tarnauti! Tėvynei tarnauti – šventas reikalas.
Beje, žmonės, Černobylį lygindami su pasauliniu karu, yra visiškai teisūs: nors buvo kalbama apie „avariją“, iš tikrųjų tai buvo karas. Atominis karas – žmogus prieš atomą. Dauguma suvokė, jog tai atominis karas, tačiau neįmanoma paaiškinti absurdo, kad esi siunčiamas nugalėti atomo...
Mums aiškindavo, kad mes turime nugalėti. Ką? Atomą? Fiziką? Kosmosą?
Fizikai, chemikai, medikai jau tada kalbėjo, kad tai ne šiaip sau avarija, kad jos padarinius pajusime po 30–50 metų. Užaugo nauja karta – Černobylio katastrofos karta, jau auginanti savo vaikus, o nei knygų, nei filmų šia tema beveik nėra. Šiaip jau rusų taip mėgstama karo ir didvyriškumo tematika šiuo atveju lieka gyvenimo paraštėse. Keli pašnekovai klausia, kodėl? Gyvenimo paraštėse liko ne tik ši tema, bet ir patys žmonės, jie jaučiasi kitokie, svetimi, atstumti, nepilnaverčiai.
Tačiau knyga ir graži tuo, kad dėl sulaužytų gyvenimų, tragiškų likimų žmonės ne siekia ką nors apkaltinti, o stengiasi suvokti ir paaiškinti, kodėl taip įvyko, ką tai davė ir kaip juos pakeitė. Į Černobylį žvelgiama ne iš gąsdinančių perspektyvų užėmus teisiojo poziciją, o per subjektyvų išgyvenimą: kas pasiduoda jausmams (meilė, mirtis, intymus santykis su namais, kapais, gamta), kas nuklysta į religinius ar filosofinius apmąstymus, kas viską aiškina moksliškai. Vieni susitaikė su likimu, kiti bando save pateisinti, dar kiti vis kovoja su savimi ir pasauliu. Skirtingi žmonės ir skirtingi jų pasauliai, tačiau visus sieja tas pats mentalitetas, ta pati tragedija ir gyvenimas po jos.
Černobylis... Kito pasaulio mes jau neturėsime... <...> Tragiško sėslumo šitoje Černobylio žemėje suvokimas, visiškai kitokia pasaulėjauta.
Šitie žmonės jaučiasi kitokie, jie žino to priežastį, tačiau nejaučia baimės dėl radiacijos, o kartais net pasijuokia ar filosofiškai įžvelgia naudą (vieni sako, kad parduotuvėse įvairesnių prekių atsirado, kiti įsitikinę, kad nelaimė privertė juos giliau į gyvenimą žvelgti).
Knyga pradedama niūriu (pilnu dažnam sunkiai suvokiamų terminų) dokumentiniu įvadu „Istorinės žinios“, po kurio seka itin jausmingas jaunos moters liudijimas „Vienišas žmogaus balsas“. Šie du skyriai atspindi knygos žanrą ir simboliškai apima Černobylio avarijos esmę – mokslinę, dažnai nesuprantamą (kiuri, radiacija, rentgenai, radionuklidai, užterštumo tankis...), ir emocinę, jausminę („Aš nežinau, apie ką pasakoti... Apie mirtį ar apie meilę?). Knygos žanras balansuoja tarp dokumentinės prozos ir romano: faktai (kas būdinga dokumentiniam žanrui) yra pateikiami per žmonių suvokimo ir prisiminimų prizmę (pasakojimo stilius, būdingas romanui).
S. Aleksijevič – baltarusių žurnalistė, rašytoja, dokumentinių filmų scenaristė. Gimė 1948 m. Ukrainoje, tėtis – baltarusis, mama – ukrainietė, abu – mokytojai. Svetlana dar vaikystėje su tėvais persikraustė gyventi į Baltarusiją. Apie savo asmeninį gyvenimą rašytoja nekalba, žinoma tik tiek, kad rūpinasi anksti mirusios sesers dukterimi ir šiuo metu vėl gyvena Baltarusijoje. S. Aleksijevič nevengia kritikuoti Rusijos ir Baltarusijos režimo, todėl 2000 m. buvo priversta emigruoti ir gyveno Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 2015 m. buvo apdovanota Nobelio literatūros premija už „polifoninius rašinius, kurie yra paminklas kančiai ir drąsai mūsų laikais“. Beje, S. Aleksijevič – pirma, gavusi Nobelio premiją už tokį savitą žanrą.
„Černobylio maldą“ skaitykite ne dėl to, kad ją parašiusi moteris gavo Nobelio literatūros premiją, skaitykite dėl pačios knygos išliekamosios vertės.
„Černobylio maldą“ skaitykite ne dėl to, kad ją parašiusi moteris gavo Nobelio literatūros premiją, skaitykite dėl pačios knygos išliekamosios vertės. Tai ne „topinė“ knyga, ne „bestseleris“, tai žmonių liudijimų knyga, tokia, kuri ne dūlės knygų lentynoje dėl „prestižo“, o bus skaitoma skirtingų kartų ir skirtingų žmonių. Knygoje prabilę žmonės išmirs, o užrašytas jų žodis, jų liudijimas, jų istorija išliks.
Grįžome namo. Viską nusivilkau, visus rūbus, su kuriais ten buvau, ir išmečiau į šiukšliadėžę. O pilotę padovanojau mažam sūneliui. Labai jis prašė. Nešiojo nenusiimdamas. Po dvejų metų jam diagnozavo – smegenų auglys... Toliau prirašykite patys... Aš nebenoriu daugiau šnekėti...
