Šioje knygoje vienatvės slegiama 29 metų herojė Valencija Stirling, bėgdama nuo niūros realybės bei monotonijos, gyvena savo sugalvotame vaizduotės pasaulyje – Žydrojoje pilyje. Realiame pasaulyje ji gyvena su motina bei snobiškais giminėmis, kuriems įvaizdis bei padėtis visuomenėje lemia labai daug, tad knygos herojė nuolat priversta klausytis patyčių ir vienprasmiškų komentarų. Kukliai ir kantriai laikydamasi keisčiausių nurodymų vieną dieną ji sužino, kad serga labai rimta širdies liga, o gyventi teliko vieneri metai. Netikėta žinia sukrečia knygos heroję, tad ištrūkusi iš nuolat kaustančios baimės, mergina ryžtasi savo gyvenimą pakeisti kardinaliai, paskutines dienas nugyventi taip, kaip trokšta. Valancija išsikrausto pas prasta reputacija garsėjantį dailidę, kad padėtų slaugyti sergančią jo dukrą. Merginai atsiveria naujų įspūdžių pasaulis, o pro šalį burzgiančiu automobiliu vis pravažiuoja paslaptingas vyriškis, dėl kurio širdis pradeda taip smarkiai plakti.
Atrodytų, istorija – banali, siužetas – aiškus, pabaiga – daugmaž irgi. Itin turtinga vaizduotė, romantiškas ir kartu racionalus rašymo stilius, komiškumo elementai bei šiokios tokios filosofinės apraiškos, priverčiančios patį skaitytoją susimąstyti apie dabartinį savo gyvenimą – turbūt tai yra tas knygos „cinkelis“, privertęs perskaityti ją per kelias valandas (304 puslapiai nėra mažai).
„Baimė yra mūsų prigimtinė nuodėmė. Siaubinga gyventi su nuolatine baime, ji žlugdo labiau nei bet kas kitas“, – puiki citata iš knygos, kuri nejučiomis priverčia susimąstyti, kad nesvarbu kaip, kur ir su kuo mes gyvename, nėra svarbus ir tas materialus pasaulis, supantis mus. Svarbiausia, ar tai, kaip mes gyvename, teikia mums džiaugsmą?
„Žydroji pilis“ – tikrai ne filosofinė, egzistencializmo klausimus gvildenanti knyga – tai gana paprastas romanas, turbūt labiausiai subalansuotas moteriškajai lyčiai. Tačiau užvertus paskutinį romano puslapį kelias valandas priverčiantis pamąstyti apie tai, kokiame plastikiniame pasaulyje gyvename. Kad daugelis nesiryžtame kažko keisti savo gyvenime, elgtis taip, kaip norime patys, ar kaip šaukia tas vidinis balsas, nes esame sukaustyti baimės dėl aplinkinių reakcijos, įsišaknijusių „tradicijų“, kad „taip gi negalima“ ir bijome išeiti iš savo „komforto“ zonos, nes dabar juk yra „gerai“.
Gero skaitymo!
