– Koronavirusas – aktuali tema ne tik psichoterapeutams. Dabar žmonės dažniau būna namie, jiems tenka daugiau laiko praleisti su artimaisiais. Kaip tai veikia emocijas ir santykius?
– Bet koks stresas kelia emocijas. Koronavirusas sukelia daugybę jų: baimę, pyktį, liūdesį, nusivylimą. Netgi džiaugsmą introvertams ar tiems, kurie dievina leisti laiką namie: jiems nebereikia socializuotis. Svarbiausia, mes turime žinoti, ką jaučiame, atpažinti tai ir įvertinti, kai susiduriame su iššūkiais. Turime pasirūpinti savimi, kad nesukeltume sau dar didesnio nerimo, nepultume į depresiją: „Man dabar liūdna, ir tai suprantama. Aš galiu toleruoti sunkumo jausmą, slegiantį krūtinę. Aš leidžiu sau verkti. Aš galiu paprašyti, kad kas nors mane apkabintų, pasikalbėtų su manimi.“ Emocijos kyla iš pasąmonės, bet su jomis turime susitvarkyti vadovaudamiesi logika: pripažinti jas, vertinti, išklausyti ir spręsti.
– Neretas autorius, prieš imdamasis rašyti knygą, pirmiausia apmąsto, kam ji bus skirta. Hilary, kam skirta jūsų knyga?
– Ji skirta žmogui, turinčiam emocijų. Vadinasi, absoliučiai visiems, nes visi jų turime (šypteli). Tik bėda ta, kad dažnai nemokame su jomis tvarkytis. Aš pati nesu išimtis: mokiausi daugybę metų, gavau puikų išsilavinimą, bet... negavau visiškai jokio emocinio išsilavinimo. Manau, tai labai neteisinga: kodėl mus moko matematikos, biologijos, istorijos, bet nė žodžiu nepaaiškina, kaip mūsų protas ir kūnas susitvarko su emocijomis?.. Juk to mums prireikia kasdien. Mes vengiame savo emocijų, slepiame jas, nes jos skaudina ir gąsdina.
Tačiau įgijus psichologijos žinių paaiškėja, kad emocijos gali būti kur kas mažiau skaudžios – tik nereikia jų vengti. Kad ir kokios būtų skirtingos asmenybės, iš tikrųjų visi žmonės labai panašūs – emocijų prigimtis visų ta pati. Kai jas neigiame ir slepiame, tampame nervingi ir depresyvūs, sunkiau užmezgame ryšį su kitais. O kai leidžiame emocijoms egzistuoti, ne palaidojame jas savo kūne ir mintyse, kai perprantame ir netgi jomis pasinaudojame, iškart tampame sveikesni. Mūsų nervų sistema visai nenori laidoti emocijų – ji nori pasinaudoti jomis kaip informacija. Juk jos susiformavo per šimtus tūkstančių evoliucijos metų, kad ką nors pasakytų apie mus.
– Betgi dažnas nuo pat vaikystės girdime nurodymus: „Garsiai nekalbėk, nesijuok, nerėkauk, neverk, nesiožiuok... Būk geras!“ Tarsi reikšti emocijas – jau blogai?
– Būtent taip elgėsi ir mano tėvai – nevalingai ragino mane slėpti emocijas. Mama jaunystėje buvo mokytoja: 1963-iaisiais, susilaukusi manęs, liovėsi dirbti mokykloje, o po dešimties metų pradėjo karjerą kaip interjero dizainerė. Ji – labai šilta, šviesi asmenybė, išmano psichologiją, bet toleruoja tik džiugias emocijas. Pamenu, buvau vienuolikos, kai po automobilio ratais žuvo mūsų šuo. Tai buvo pirmoji didelė netektis mano gyvenime, o mama stengėsi mane pralinksminti, mėgino pokštauti: „Juk tai tik šuo... Pralinksmėk!“ Suprantu, ji norėjo, kad pasijusčiau geriau. Bet būtų buvę dar geriau, jei būtų apkabinusi ir pasakiusi: „Žinau, kaip liūdna, kai prarandi artimą.
O kai leidžiame emocijoms egzistuoti, ne palaidojame jas savo kūne ir mintyse, kai perprantame ir netgi jomis pasinaudojame, iškart tampame sveikesni.
Nieko blogo taip jaustis: liūdėk, kol tau palengvės, o aš būsiu šalia ir liūdėsiu kartu.“ Liūdesys neturi termino: visiškai normalu jaustis liūdnam tiek, kiek tik reikia. Juk jei žmogus pasigauna virusą ar gripą, nesakai jam: „Per savaitę privalai pasveikti.“ Kai bus lemta, tai ir pasveiks. Vaikystėje to nežinojau: įsikaliau į galvą, kad jausti liūdesį yra blogai. Kai mirdavo artimi žmonės, jausdavau ne liūdesį, o slogų nerimą: mane gąsdino liūdesio emocija, todėl stengiausi ją nustumti ir užgniaužti. Tik daug vėliau terapijos studijose išmokau, kad visai nereikia jos gniaužti. Tegul tas jausmas būna – tik svarbu, kad žmogus tuo metu nesijaustų vienišas.
Gal jis nori apie tai pasikalbėti, gal apsikabinti, gal tiesiog pasėdėti drauge... Mes esame labai susiję, mums reikia kito žmogaus, kad pasidalytume emocijomis, ypač jaunesniame amžiuje. Mums patiriame daug blogų dalykų – patyčių, smurto, pavydo, pykčio, tai sukelia liūdesį ir gėdą. Mėginame guostis, o išgirstame tik: „Liaukis, būk stiprus, pralinksmėk...“ Taip liekame vieni su savo jausmais, šie sukelia galvos ir kūno skausmą, tada atsiranda nerimo bei depresijos simptomų. Suaugę ateiname pas psichoterapeutą jau turėdami rimtesnių skundų: dėl priklausomybių, valgymo sutrikimų, savęs žalojimo priepuolių. Vaikystėje girdėję „Būk stiprus“, mes manome, kad emocijos skirtos tik silpniesiems ir nevykėliams.
– Ar gerai suprantu – jūs norėtumėte, kad žmonės visada atvirai rodytų emocijas? Nieko neslėptų?
– Puikiai pastebėjote – būtent tai žmonėms kartais sukelia atmetimo reakciją: „Negi norite, kad išlietume savo emocijas tiesiog pirmam pasitaikiusiam gatvėje?..“ Ne, nenoriu. Esmė yra ne viešai demonstruoti emocijas, o sugyventi su jomis, jaustis patogiai, turėti apie jas žinių ir supratimo. Į knygą ir sudėjau tai, ką reikia žinoti apie emocijas, kaip su jomis tvarkytis, kaip rasti racionalių sprendimų.
Pavyzdys: mes esame draugės, ir jūs iškrečiate ką nors, kas mane supykdo. Galiu imti jūsų vengti, tuomet iširs mūsų draugystė. Arba galiu paskambinti ir pasakyti: „Noriu nusimesti naštą nuo krūtinės. Supykau dėl tavo poelgio, bet žinau, kad nenorėjai specialiai manęs supykdyti. Manau, turėtum tai ištaisyti ar bent jau atsiprašyti.“ Tai būtų vienas sprendimo būdas. Kitas – prieš kalbėdamasi su drauge aš susivokiu, kad panašioje situacijoje jau esu buvusi. Atpažįstu tą pyktį, nes jo pasitaiko visuose mano santykiuose. Emocijos dažnai mus atsiveja iš praeities, galbūt iš santykių su motina ir tėvu, tad draugė čia niekuo dėta – ji tik sukelia prisiminimus. Man reikia grįžti į praeitį ir išspręsti ten užsilikusią situaciją.
– Matyt, tobuliausia yra išlaikyti emocijų ir proto pusiausvyrą.
– Būtent – gyvenime mums reikia jų abiejų. Jei mėginame užgniaužti emocijas, turime tik pusę savo potencialo, o gal net dar mažiau, nes emocijos labai svarbios – jos byloja, kas esame, ko mums reikia, kas mums atrodo tinkama. Nebūtina jų išlieti, bet reikia jas atpažinti, suvokti ir tuo remiantis išmintingai priimti tolesnius sprendimus.
Dabar to mokau savo pacientus, bet jaunystėje ir pati nesugebėjau. Mano pirmasis sutuoktinis buvo išvaizdus vyras, chirurgas, kilęs iš puikios šeimos. Protas man tvirtino: tai tobulas pasirinkimas, bet aš visai nepaisiau emocinių mūsų ryšio aspektų. Dariau tik tai, ką diktavo protas, ir viskas baigėsi skyrybomis. Lygiai tas pats ir dėl karjeros: rinkausi odontologiją, kaip liepė protas, ir visiškai neklausiau širdies, nes bijojau sužinoti tiesą apie save. Atkakliai ėjau užsibrėžta kryptimi, kad kuo greičiau susikurčiau tokį gyvenimą, kokio maniau norinti. Tačiau neišdegė: pasirodė, kad odontologija visai ne man. Kai ją mečiau, artimieji manimi nusivylė, o aš puoliau į depresiją... Tik atradusi psichoterapiją pasijutau savo vėžėse.
– Vadinasi, verta klausyti širdies. O gal nieko blogo ir viešai demonstruoti emocijas? Pavyzdžiui, jeigu norisi ką nors aprėkti – ar galima?
– O, prakalbome apie pyktį – emociją, kurią labiausiai mėgstu aptarti. Kodėl jūs rėkiate? Nes norite išspręsti situaciją, kuri jums nepatinka. Bet kaip jaučiasi žmogus, ant kurio rėkiate? Jis tampa atsargus, supyksta... ir greičiausiai taip pat pradeda rėkti. Užuot ką nors išsiaiškinę, jūs tik beprasmiškai laidote gerklę. Iš tiesų nė vienas žmogus nenori, kad ant jo būtų rėkiama. Mes turime penkis pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį, tad lengvai skiriame dalykus, kurie yra saugūs ir kurie pavojingi. Pakeltas balsas neabejotinai signalizuoja apie pavojų, išraudęs rėkiančiojo veidas ir primerktos akys – taip pat. Tai sukelia pyktį ir tuomet prarandamas tarpusavio ryšys – mes susikoncentruojame į išlikimą ir kylame į kovą.
Pasakysiu, kas būtų geriau. Pyktis yra svarbi emocija – ji rodo, kad kažkas jums netinka ir turi keistis. Tarkime, pykstate ant savo vyro, nes jis pavadino jus negražiu žodžiu. Jums norisi rėkti, kad jis bjaurybė, bet koks iš tiesų yra judviejų tikslas? Išsaugoti gerus santykius. Tad pamėginkite jam pasakyti: „Žinau, kad nenorėjai manęs įžeisti. Aš tave myliu, bet tai, ką pasakei, mane įskaudino ir supykdė. Ar galime pasikalbėti, kad taip daugiau nenutiktų?“ Tai yra kelias į situacijos sprendimą. Jūs turite žinoti, ką jaučiate, ir išreikšti emocijas taip, kad kitas žmogus tai gautų kaip informaciją. Suprantu, kartais labai sunku tą padaryti. Todėl patariu poroms knygą skaityti drauge – kartu pažinti emocijas ir pasikalbėti apie tai.
– Užduosiu asmenišką klausimą: ar jūsų pirmoji santuoka iširo dėl to, kad nežinojote to, ką dabar pasakojate? Jeigu galėtumėte grįžti atgal, sugebėtumėte tai išspręsti?
– Kartais ir pati pasvarstau, kas būtų kitaip... Visgi manau, jog mes būtume supratę, kad nebuvome skirti vienas kitam. Mudu su buvusiu vyru užauginome du vaikus, taikiai sugyvenome, bet jei dėl ko nors nesutardavome, nesugebėdavome to išspręsti. Antrojoje santuokoje viskas kitaip: mes su vyru kalbamės ta pačia kalba, nuolat nagrinėjame savo jausmus. Esame susituokę jau penkiolika metų – ir vis dar beprotiškai įsimylėję. Abu puikiai žinome, kad toks ir yra pagrindinis mūsų tikslas – išsaugoti ryšį, suprasti vienam kitą.
– Vadinasi, jūsų namuose nebūna nei riksmų, nei nekalbadienių?
– Tikrai būna, kad pakeliams balsas, bet nedažnai. Taip nutinka, kai kuris nors ko nors negirdi: „Aš nuolat tai kartoju, kodėl tu manęs negirdi, kas negerai?“ Bet kai tik pradedame kelti balsą, vienas iš mūsų visuomet pasako: „Stop.“ Mes žinome, kad mūsų tikslas yra gerai sutarti. Žinome, kad jei vienas iš mūsų nebus laimingas, būsime nelaimingi abu. Be abejo, kartais kovojame tarpusavyje, bet tai yra garbinga kova.
Tėvystė yra menas – vieno tinkamo metodo čia nėra.
– Bandau įsivaizduoti kitą gyvenimišką situaciją. Kai namuose yra paauglių, galiu jiems be perstojo kartoti tą patį: „Susitvarkykite kambarį, sudėkite daiktus į vietas.“ Bet jie niekada manęs negirdi. Ką patartumėte daryti? Juk vien ramus kalbėjimas, kad mane tai skaudina, vargu ar padės.
– Oi, kaip suprantama... Tačiau svarbu atsiminti, kad vaikų smegenys skiriasi nuo suaugusiųjų. Suaugęs žmogus turi suvokti, kad smurtas, prasivardžiavimas, pyktis niekada neatneš naudos. Man auginti vaikus buvo sunkiausia patirtis: lyg būtų buvę negana kasdienio gyvenimo iššūkių, maniškiams dar teko išgyventi ankstyvas tėvų skyrybas, aš pati vėliau turėjau megzti ryšį su antrojo vyro vaikais. Progų susinervinti tikrai nestigo, bet visada reikia prisiminti savo tikslą – jūs norite užauginti visavertį žmogų, tiesa? Ir tai suteikia kantrybės.
Tėvystė yra menas – vieno tinkamo metodo čia nėra. Jei vaikas netvarko kambario, galima tiesiog nesikišti – uždaryti duris ir nedalyvauti tame mūšyje. Arba galima pasikalbėti, paaiškinti, kad nenorite savo namuose matyti lakstančių tarakonų ir šliaužiojančių gyvačių. Paklausti, kaip jis siūlytų spręsti situaciją. Gal jam tvarkymasis – labai nuobodu? Gal padėtų, jei būtumėte kartu su juo, gal greta jūsų imtų tvarkytis? Žodžiu, yra daug gerų sprendimo būdų, blogai tik smurtas.
– Kitas klasikinis pavyzdys: mažas vaikas krinta ant grindų prekybos centre ir klykia kaip skerdžiamas – ką daryti tėvams?
– Nerėkite ant vaiko, tai tikrai nepadės, tik pablogins padėtį. Galite jį pakelti ir išnešti iš parduotuvės: nekokia išeitis, bet juk svarbiausia – nepridaryti vaikui dar daugiau žalos. Nesigėdykite – jums atrodo, kad aplinkiniai jus smerkia, keletas galbūt taip ir daro, bet dauguma turi savo vaikų ir tikrai yra susidūrę su panašiomis situacijomis. Pažvelkite jiems į akis – greičiausiai jose pamatysite gailestį, supratimą ir tai jums padės: pasijusite ne viena.
Beje, sunkiąsias situacijas šeimoje galima numatyti iš anksto – ir nuspręsti, kaip elgsitės joms iškilus. Tas pats galioja ir porų santykiams: konsultuodama jas raginu iš anksto apsibrėžti vertybes. Pavyzdžiui, partneriai gali iš anksto susitarti, kaip elgsis, tiksliau – kaip nesielgs įsiplieskus kivirčui: nerėks, nevadins vienas kito bjauriais žodžiais ir panašiai. Daug lengviau dėl to sutarti, kai esate ramūs ir mylite, o ne kai karščiuojatės ir spjaudotės ugnimi.
– Ar įmanoma to išmokti tiesiog perskaičius knygą? Ar vis dėlto būtinas vizitas pas psichoterapeutą?
– Emocinis išsilavinimas kiekvienam tik į naudą. Ši knyga suteikia šiek tiek profesinių žinių, jos perteiktos paprasta, žmogiška kalba. Ji paaiškina pokyčių trikampį. Patvirtina, kad žmogus negali kontroliuoti emocijų – jos tiesiog atsiranda. Į knygą sudėti pacientų pasakojimai, kitų žmonių patirtys padeda atpažinti emocijas, išgyventi jas drauge. Įdėjau ir pratimų – norintiems nerti giliau į tą sritį. Jei vis dėlto turite didesnių bėdų – itin skaudžios patirties, neužsiveriančių sielos žaizdų, knygos greičiausiai nepakaks, prireiks specialisto pagalbos. Bet jei jaučiatės sveikas, pasidalinti savo emocijomis galite tikrai nebūtinai su psichoterapeutu: tai gali būti draugas, artimasis, kolega – iš esmės bet kas. Tik svarbu viena: tas žmogus turi suprasti emocijas, nesibaiminti jų ir nenusigręžti.
