„Prieš keletą metų keliavau po Islandiją. Žinojau, kad jie savo mitines būtybes myli ir saugo. Knygyne (o po to ir visose suvenyrų parduotuvėse) radau knygą apie trolius. Tai buvo tarsi trolių žinynas – įdomu tai, kad sukurtas britės – su daug iliustracijų ir trumpais faktais: kur tie troliai gyvena, kur žiemoja, žemėlapiuose pažymėtos vietos, kur gali rasti juos suakmenėjusius. Knyga buvo parduodama visur, išversta į anglų, prancūzų, italų – daugybę kalbų. Tas „popsas“ ir prieinamumas man labai patiko. Taip ėmė konkrečiau rastis mano antrosios knygos idėja – apie lietuviškas mitines būtybes ir jų gyvenimą šiais laikais. Tarsi susisteminta enciklopedija šiuolaikiniams vaikams, kurie nori pažinti senąją šalies kultūrą“, – sako Kotryna Zylė, ką tik išleidusi „Didžiąją būtybių knygą“. Už savo debiutą, vaikams skirtą padavimais paremtą „Milžiną Mažylį“, autorė ir iliustratorė buvo nominuota „Metų knygos vaikams“ apdovanojimui.
Taip XIX amžiuje istoriko ir tautosakos tyrinėtojo Teodoro Narbuto fantazijos dėka atsirado Milda, Kovas ir dar būrys dievų.
– Mes – ne islandai. Savo aitvarus, kaukus ir laumes menkai bepažįstame. Kaip rinkai apie juos informaciją?
– Mokslininkai į senąją lietuvišką mitologiją stipriai atsigręžė XIX amžiuje. Rašytinės informacijos buvo itin mažai – daugiausia, ką galima rasti, tai misionierių vienuolių ataskaitos savo ordinams apie pagonių kraštą Lietuvą. Tuo laikotarpiu vyravo romantizmas, žavėjimasis tolima, didinga praeitimi. Vaikai imti vadinti senųjų didvyrių vardais – Algirdais, Birutėmis, Vytautais. Informacijos buvo labai mažai, romantikos – daug, tad kai kurios būtybės buvo tiesiog išgalvotos. Senovės graikai, romėnai turi karo dievą, meilės deivę – turi turėti ir lietuviai. Nėra apie juos nieko ir niekur parašyta, bet... Taip XIX amžiuje istoriko ir tautosakos tyrinėtojo Teodoro Narbuto fantazijos dėka atsirado Milda, Kovas ir dar būrys dievų.
– Lietuviai pagonys neturėjo meilės deivės?
– Gal jie buvo ne tokie romantiški? Gimdyves ir naujagimius saugančią deivę, likimo lėmimo deives turėjo. Žemės vaisingumu irgi buvo, kas rūpinasi. Nors gali būti, kad tiesiog nėra išlikusi informacija. Maža kokios aplinkybės nulemia, kas tuose šaltiniuose išlieka – gal buvo ir meilės deivė, bet Milda yra išgalvota. Kovas irgi prielaida, kuria rimti mokslininkai netiki.
Pati berinkdama informaciją pajutau, kaip yra malonu pasiduoti romantikai – būdavo, kad kokiame nors šaltinyje randu vienintelio mokslininko aprašytus būtybės bruožus, savybes ar vardo kilmę ir taip norisi būtent jų laikytis, taip tinka iliustracijai ar tiesiog skamba gerai, bet sukaupus valią tenka atidėti į šalį, ieškoti, kaip smagiai pateikti labiau pagrįstus, kad ir ne tokius „skanius“ faktus.
– Tam, kad neimtum per daug interpretuoti, nutarei konsultuotis su etnologe mokslininke Nijole Laurinavičiene?
– Esu labai racionalaus prado. Man norisi, kad ir vaikams skirta kūryba turėtų labai aiškų pagrindą. Ir kuriant vaizdus, dizainą, ir tekstus. Jei pasirenku remtis, atsispirti nuo kažko, norisi tai daryti pagrįstai. Su pirma knyga turėjau savų baimių – kas aš tokia, kad rašyčiau? Jas apmažino pripažinimas, profesionalų vertinimas, „Metų knygos vaikams“ nominacija. O dabar dar giliau taikausi į mitologiją... Nors rengdamasi knygai mokslinių knygų perskaičiau gal kaip antram bakalaurui, norėjosi autoritetingo žmogaus, kuris galėtų konsultuoti. Interpretuoti noriu tik tada, kai jau išmanau taisykles. Norėjau, kad mano knyga būtų kiek įmanoma objektyvesnė. Pastabų gavau nedaug, bet jos buvo svarbios, esminės ir padėjo išvengti tos pačios taip traukiančios romantinės interpretacijos: kai rašiau „Milžiną Mažylį“ ir prireikė informacijos kontekstui, šiek tiek rėmiausi šiuolaikinės romantikės mokslininkės Pranės Dundulienės medžiaga. Iš ten buvau „susižvejojusi“, kad kūdikių ir vaikų dvaselių įsikūnijimai – kaukai turi paukščių bruožų. Viskas lyg ir logiška, vėlės dažnai pasirodo paukščių pavidalu. Dar daugiau – man susisiejo, kad krikščioniški putlūs angeliukai vaikų veidukais, su sparneliais yra virsmo iš pagonybės į krikščionybę metu transformavęsi lietuviški kaukai. Būtent Nijolė Laurinavičienė mano išvadomis suabejojo, pasakydama, kad nėra daugiau niekur patvirtinta, kad kaukai turi paukščių bruožų. Jie kaip tik susiję su žeme, su požemiu. Teko pamiršti visą virtinę susigalvotų sąsajų. Tas paralelių žavesys padėjo suprasti tyrinėtojus, kurie lipdė, lipdė ir sulipdė jiems patinkančias interpretacijas.
– Tavo dvi knygos gimsta pramaišiui su vaikais: pirma knyga, tada – dukra, dabar – antra knyga ir visai netrukus – sūnus. Kiek tavo kūrybą keitė motinystė, nėštumas, gimdymas?
– Keitė viską. Aš gal įsivaizdavau blogiau – kad kai atsiras vaikas, rašymo iš viso neliks. Nes iki tol dienomis dirbdavau savo dizaino studijoje, vakarais rašydavau ir piešdavau. Galvojau, viskas, baigėsi mano knygų kūrimo karjera – kai jau galėsiu, dienomis dirbsiu, o vakarais būsiu su dukra. Bet labai greitai supratau, kad dizainas – nors ir mylimas, bet darbas, o rašymas, knygos iliustravimas – širdies daina. Laukdamamasi dukros, konspektavau Norberto Vėliaus mitologijos tomus antrajai knygai vaikams – maniau, galėsiu ją parašyti dar iki gimdymo. Tačiau pirmaisiais nėštumo mėnesiais buvo labai bloga, galėjau tik miegoti ir skaityti. Nebūčiau galėjusi kurti, tad informacijos rinkimui buvo pats tas laikotarpis.
Kai gimė Ūla, supratau, kad į darbą pirmus metus tikrai negrįšiu, užsakymų nesiimsiu, o visą laisvą laiką, kiek galėsiu, skirsiu vaikų knygoms. Pirmi motinystės metai, išskyrus visai nenumatytą pirmų savaičių liūdesį, buvo euforiški, jaučiausi tokia laiminga – gal tai susiję ir su žindymu, nes jam pasibaigus tarsi vėl sugrįžau į save. Supratau, kaip mamomis tapusios moterys keičia profesijas, tampa visai kitkuo. Kitaip einantis laikas, persidėliojusios vertybės: žiauriai banalu. Kai neturi vaikų ir skaitai tokias mintis, skamba kaip visiškos klišės. Bet kai patiri pati, tai taip ir yra. Mano prioritetai irgi persidėliojo, jais tapo vaikas ir knyga. Užsiėmiau dviem mėgstamiausiomis savo veiklomis: auginau savo vaiką, kuris buvo labai ramus ir „patogus“, o kai ji miegodavo, o miegodavo daug, aš rašydavau ir piešdavau – darydavau tai, kas man yra maloniausia.
– Kaip tokiam etape gimusi dukra tapo Ūla, o ne kokia Žemyna ar Medeine?
– Medeinė – man labai gražus vardas. Trumpinasi į Medą, visai „kietą“ vardą suaugusiai moteriai, o mažinasi į Medutę, labai saldžiai. Bet supratau, kad personažo, kurį esu kūrusi, nesinori surišti su savo vaiku. Taip kaip man atrodo baisu sodinti medį, kai gimsta vaikas – jei tam medžiui kas atsitinka, atsiranda jaudulys, net jei tas ryšys tėra tik žmonių mintyse.
Su knyga vardas vis tik susijęs – negalėjau įsivaizduoti savęs, taip besidominčios lietuviška kultūra ir duodančios tarptautinį vardą. Mes labai mylime Dzūkiją, po ją esame daug keliavę. Su upe Ūla susijusi ir viena šeimos istorija – kartą, keliaujant žiemą, mano vyras įkrito į ledinį Ūlos vandenį. Užšalo rūbai, o nakvojome palapinėje – tai buvo tikrai įsimintinas įvykis. Man dar patinka, kad varde yra Ū ilgoji. Mėgstu jausti žmogaus tapatybę, kurią gali rodyti ir vardas – tarkim, islando vardas su kokia perbraukta o, kad tai yra vizualu. Dabar suprantu, kad daugelis „Didžiosios būtybių knygos“ padarų turi jų kilmę vizualiai iliustruojančius vardus – Žemyna, Perkūnas, Giltinė, Austėja, Bangpūtys, ir man tai labai gražu.
