Vaikų literatūros premija įvertintoje ankstesnėje knygoje „Mano sesė ir aš“ veikiančias sesutes Saulę ir Godą jaunieji skaitytojai sutiks ir naujoje knygoje. Čia sesės jau paaugusios, Goda – ketvirtokė, Saulė – pirmokė, tad jų nuotykiai ir iššūkiai jau kitokie. Jų laukia ypatingas ruduo Žirgynėje. Tiesa, šių knygų nebūtina skaityti paeiliui. Apie naujausios knygos „Ruduo žirgynėje“ įkvėpimus kalbamės su autore K.Kazijevaite.
– Sesės Saulė ir Goda pažįstamos iš knygos „Mano sesė ir aš“. Šįkart jos kitokios, paaugusios, tad turbūt ir nuotykiai, problemos jau laukia visai kitokie?
– Iš pradžių atrodė, kad „Ruduo Žirgynėje“ bus knygos „Mano sesė ir aš“ tęsinys. Taip ją ir pradėjau, taip joje ir atsirado tos pačios veikėjos – sesės Saulė ir Goda. Netrukus supratau, kad gimsta ne tęsinys, o nauja, atskira knyga, tačiau sesės joje liko. Šįkart jos vyresnės, jau pradėjusios eiti į mokyklą, tad patiria kitokių iššūkių ir nuotykių, nei dvi mažos mergaitės knygelėje „Mano sesė ir aš“, bet man, kaip autorei, jos išlieka labai artimos ir savos.
– Esate trijų vaikų mama, dirbate mokykloje. Tikriausiai tai, kad nuolat esate tarp vaikų, padeda rašyti knygas vaikams? Istorijos ateina iš gyvenimo?
– Žinoma, būdama trijų vaikų mama ir mokytoja, gerai pažįstu vaikystės pasaulį. Pažįstu jį ne teoriškai, o labai praktiškai ir kasdieniškai: nepagražintą, ne tokį, koks turėtų būti, o tiesiog tokį, koks yra. Netobulą, bet visada nuostabiai gyvą ir tikrą. Kiekviena diena su vaikais atneša naujų istorijų, naujų iššūkių ir naujų laimės akimirkų. Visa tai tiesiog prasideda, vyksta, o paskui baigiasi, išnyksta. Galiausiai vaikai užauga. Todėl rašydama vaikams nesiekiu jų ko nors išmokyti ar padėti spręsti problemas tėvams. Rašau tik tam, kad išsaugočiau bent mažą dalelytę to vaikystės pasaulio. Bent trumpą istoriją knygoje.
– Žirgynė – labai gražus, šiandien ne taip dažnai vartojamas žodis. Iš labai arti knygoje vaizduojate žirgų pasaulį, pasakojate apie glaudų mergaičių ryšį su žirgais. Iš kur taip gerai pažįstate žirgų pasaulį?
– Pati vaikystėje su žirgais neturėjau jokių reikalų. Pažinau šiuos gyvūnus tik tada, kai jodinėti pradėjo mano vaikai. Viskas prasidėjo nuo to, kad žirgai apsigyveno šalia Žaliosios Valdorfo mokyklos, kur dirbu. Mokykla už miesto, gamtoje, apsupta miškų ir pievų. Puiki vieta žirgams ganytis. Dukros išmoko jodinėti ir visaip įkalbinėdavo mane kartu pajoti. Tačiau iš pradžių bijodavau net į arklių aptvarą įžengti, o pamačiusi artyn risnojantį arklį, spiegdama ropšdavausi per tvorą. Pamažu vaikai mane visko išmokė: kaip su arkliais bendrauti, kaip jais rūpintis, kaip elgtis, kad šalia jų būtų saugu. Galiausiai ir jodinėti pramokau. Na, o tuo pačiu smalsiai stebėjau šiuos įspūdingus gyvūnus ir jų santykius su vaikais. Tai ir įkvėpė parašyti knygą.
– Knygoje „Mano sesė ir aš“ labai šviesiai kalbėjote apie nelengvas temas: pavydą, mirtį, išsiskyrimą, sesučių konkurenciją. Kokios temos svarbios šįkart? Sesių konkurencija ir tarpusavio ryšio klausimai niekur nedingsta?
– Atrodo, kad nelengvų temų ir šįkart netrūksta: patyčios mokykloje, atstūmimas, nepasitikėjimas savimi... Vaikų ir gyvūnų draugystė – irgi svarbi tema, bet ji veikiau tik fonas, kuriame vystosi minėtos temos. Iš tiesų tai knyga apie savęs priėmimą, apie baimės būti savimi nugalėjimą. Na, o sesių konkurencija ir santykiai, žinoma, niekur nedingsta. Tai neišsemiama tema, jos pakaktų dar kelioms knygoms. Vis dėlto džiaugiuosi, kad apie visa tai pavyko rašyti lengvai ir šviesiai. Manau, kad tokio amžiaus vaikams to reikia.
– Sakote, kad „šiandien, kai vis daugiau laiko atima telefonai ir kompiuteriai, vaikų ir gyvūnų draugystė įgauna visai naują prasmę ir tampa itin svarbi.“ Ką turite galvoje?
– Šiais laikais, kai vis daugiau laiko praleidžiame ekranuose, be galo svarbu išsaugoti gebėjimą kurti tikrą, artimą ryšį. Žinoma, ne tik su gyvūnais, taip pat ir su žmonėmis. Bet mokydamiesi rūpintis gyvūnais, bendraudami su jais, vaikai tarsi savaime ugdosi empatiją, jautrumą ir atsakomybę, o ypač atidumą ir pagarbą kitai gyvai būtybei. Tai savybės, kurios nuvertinamos technologijų amžiuje, bet jų netekę, netenkame ir dalies žmogiškumo.
– Ar dukros jums yra kūrybiniai patarėjai? Ar prieš pasirodant knygai davėte ją perskaityti, įvertinti dukroms? Gal rašydama tarėtės su jomis?
– Taip, ir šįkart tariausi su dukromis. Prašydavau paskaityti kai kurias teksto vietas ir klausdavau, ar žirgai taip elgiasi, ar tai jiems būdinga. Gavau labai vertingų patarimų ne tik apie žirgus, bet ir apie patį tekstą. Pataisydavau, kas joms atrodė nelogiška ar nereikalinga.
