A.Reid knyga „Leningradas“ – šiurpą kelianti šio miesto blokados istorija. Vokiečių 1941 metais apsiaustas miestas beveik 900 dienų liko atkirstas nuo pasaulio (susisiekimas tapo įmanomas tik per Ladogos ežerą), su ribotais maisto ištekliais, ir jau 1941-1942 metų žiema miestui tapo tikru išbandymu siaubu ir mirtimi. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių mirė šios blokados metu, – pateikiami skirtingi skaičiai. Vienais duomenimis, mirė 600 000-750 000 žmonių, kitais – aukų galėjo būti ir iki dviejų milijonų.
Daugiausia apie Leningrado blokadą, žinoma, yra rašę rusų istorikai, tad ši britų žurnalistės, istorikės A.Reid knyga yra puikus būdas pažvelgti į šį istorijos periodą iš šalies. Žinoma, vieniems tai bus privalumas, kitiems – trūkumas. Mat yra manančiųjų, kad rusų istorikai turi geresnius šaltinius, daugiau informacijos, tačiau yra ir tam tikrų minusų – mat Rusijoje dažnai aprašant Leningrado blokadą pernelyg idealizuojamas žmonių heroizmas, sunku tikėtis objektyvumo, o kai kurie aspektai išvis nutylimi. Tuo tarpu A.Reid stengiasi Leningrado istoriją pateikti be subjektyvumo.
Ji remiasi gausia dokumentine informacija, taip pat memuarais, dienoraščiais. Būtent pastarieji sukuria stipriausią emocinį krūvį – žmonių mintys apie tai, ką jie jautė blokados metu, tiksliausiai perteikia tą siaubą, kuris tvyrojo nuo pasaulio atskirtame mieste.
O mieste tuo metu buvo vienas pagrindinis, viską į šoną nustumiantis troškimas – išgyventi, pavalgyti. Badas buvo toks didelis, kad mieste buvo valgomi ir gyvūnai, atsirado ir kanibalizmas. Išgyvenimo instinktas tapo svarbesnis už žmogiškuosius ryšius, ir net šeimų nariai neretai imdavo sekti vieni kitus, kaltinti dėl vagysčių ar slepiamo maisto.
Bado kamuojamame Leningrade klestėjo ir korupcija, kai maisto ar galimybę būti evakuotiems iš miesto buvo galima nusipirkti, o partija išnaudojo padėtį savo tikslams.
Tiesa, autorė neteigia, kad mieste buvo išnykęs žmogiškumas, pagalbos artimiesiems jausmas. Ne, ji aprašo ir herojiškus poelgius, o kai kurių žmonių stiprybė net ir tokiomis aplinkybėmis leidžia suprasti, kodėl Rusijoje ši blokada dažnai pateikiama ir itin patriotinėmis spalvomis.
Nors Leningrado blokados istorija čia galbūt ir nėra iki galo išbaigta ir tikrai nepakenktų dar ir jos analizė iš vokiškosios pusės, visgi tai yra įtikinamas, įtraukiančiai parašytas sukrečiantis kūrinys apie gyvenimą, badą, šaltį, viltį ir mirtį.
 |
| Leidyklos nuotr. /Pirmasis pasaulinis karas |
Kiek kitoks įspūdis kyla skaitant Jesus Hernandez knygą „Pirmasis pasaulinis karas“. Lietuvių kalba jau išleistos kelios šio rašytojo knygos „Valkirija“ bei „Neįtikėtinos Antrojo pasaulinio karo istorijos“, tad jas skaitę besidomintys istorija žmonės daugmaž žino, ko galima tikėtis. Šis rašytojas stengiasi istorinius faktus pateikti patraukliai, rašyti palyginus lengva kalba ir taip pat atkreipti dėmesį į neįprastesnius aspektus, kurie istorinėse knygose dažnai praleidžiami.
Tai gali būti laikoma privalumu žmonėms, kurie nori gauti ne tik istorinių žinių, bet ir pramogą, tačiau rimtesni istorijos mėgėjai mėgsta apkaltinti tokias knygas paviršutiniškumu.
Akivaizdu, kad tokia kritika galėtų būti pritaikoma ir „Pirmajam pasauliniam karui“. Nors autorius stengiasi paliesti įvairius šio karo aspektus, nagrinėja įvairių šalių poziciją ir veiksmus, aprašo pagrindinius įvykius, mūšius, esmines klaidas, lėmusias pralaimėjimą, ar, atvirkščiai, taktiką, lėmusią pergalę, aiškina, kuo šis karas buvo svarbus Europos ateičiai, kaip jis pagimdė nacizmą ir tapo būsimojo, dar baisesnio Antrojo pasaulinio karo aušra, nepalieka įspūdis, jog praslystama paviršiumi. Tiesa, akivaizdu, kad sunku tokią plačią temą ir istorinius įvykius kruopščiai analizuojant sutalpinti kad ir į tokios didelės apimties knygą (beje, reikia pastebėti, kad knyga išleista didesniu nei įprastai šriftu, tad ir jos apimtis gali pasirodyti kiek apgaulinga). Akivaizdu, kad kažką reikėjo aukoti, tad autorius pasirinko paaukoti tiriamąją gelmę.
Nepaisant to, knyga turėtų puikiai tikti tiems, kurie nereikalauja pernelyg gilių žinių, tačiau nori vienoje knygoje rasti visus pagrindinius karo momentus ir suprasti, kaip viskas vyko. O taip pat – rasti kad ir tokius priedus kaip lankytinos su Pirmuoju pasauliniu karu susijusios vietos.
Na, o mano nuomonė nesikeičia – kone idealus karo aprašymas patraukliu būdu neprarandant istorinio detalumo, yra Norman Davies „Kariaujanti Europa 1939-1945“. Mielu noru perskaityčiau taip pat parašytą knygą ir apie Pirmąjį pasaulinį karą. Mano asmeniniu įsitikinimu, J.Hernandez iki tokio lygio visgi toloka.
