Sonya Hartnett (45) ne be reikalo vadinama talentingiausia savo kartos Australijos rašytoja. Pirmąją knygą ji išleido būdama penkiolikos metų, o dabar jau yra parašiusi per dvidešimt knygų ir pelniusi daugybę apdovanojimų. Tarp jų – ne vienas metų knygos apdovanojimas Australijoje ir 2008 metais pelnyta Astridos Lindgren atminimo premija, skiriama tik geriausiems rašytojams už kūrybą vaikams. Literatūros kritikai sutaria, kad nė viena rašytojos knyga nėra panaši viena į kitą. S. Hartnett ieško naujų žanrų, temų ir daro tai labai sėkmingai, tokiu būdu tapdama viena iš šiuolaikinės pasaulinės prozos atsinaujinimo iniciatorių. Pagrindinėmis savo sėkmės paslaptimis rašytoja laiko skaitymą, domėjimąsi kuo įvairesniais dalykais ir smalsumą.
Istorijos mergaitėms
Vieną šviesų pavasario rytą dvi mergaitės, Kiaukė ir Marselė, gyvenančios nedideliame Prancūzijos miestelyje, netoliese nuo namų esančiame miškelyje aptinka iš Pirmojo pasaulinio karo fronto pabėgusį karį.
Būtent nuo vaikiško smalsumo ir prasideda knygos „Sidabrinis asiliukas“ (išleido leidykla „Nieko rimto“) pasakojimas. Vieną šviesų pavasario rytą dvi mergaitės, Kiaukė ir Marselė, gyvenančios nedideliame Prancūzijos miestelyje, netoliese nuo namų esančiame miškelyje aptinka iš Pirmojo pasaulinio karo fronto pabėgusį karį. Leitenantas Šepardas trokšta perplaukti Lamanšo sąsiaurį ir sugrįžti į Angliją pas savo mažąjį broliuką. Būdamas aklas jis neturi kitos išeities kaip pasitikėti mergaitėmis. Kiaukė ir Marselė kasdien atneša kareiviui maisto, o atsidėkodamas šis pasakoja joms istorijas, susijusias su talismanu, kurį nešiojasi kišenėje – sidabriniu asiliuku. Dienoms bėgant mergaitės supranta, kad jei kas nors iš suaugusiųjų sužinos apie leitenanto slaptavietę, jis bus vėl grąžintas į karą. Jos įtraukia į šį reikalą vyresnį savo brolį ir jo draugą ir visi kartu bando padėti ponui Šepardui.
Knyga „Sidabrinis asiliukas“, dažniausiai skiriama vaikams nuo aštuonerių iki dvylikos metų, iš tikro yra tinkama įvairaus amžiaus skaitytojams. Tai daugiasluoksnis pasakojimas tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, knyga puikiai tinka skaityti balsu šeimoje. Knygos daugiasluoksniškumas pasireiškia tuo, kad šalia istorijos apie namo keliaujantį apakusį karį ir jam padedančius vaikus įsipina atskiri didaktinį elementą turintys keturi leitenanto Šepardo pasakojimai. Pirmoji istorija prasideda krikščionybės atsiradimo laikais, antroji ir trečioji pamažu juda link knygos veiksmo metu siautėjančio Pirmojo pasaulinio karo, kol galiausiai vyras ryžtasi prisiminti ir papasakoti savo istoriją, tad suaugusiems tai ir psichologiškumo turinti apysaka.
„Tikrai gera jauniems žmonėms skirta knyga yra ta, kurią perskaitę jie tampa bent truputį geresni nei prieš pradėdami skaityti. Knygose telpa nepaprasta galimybė formuoti jaunus žmones ir manau, kad šiai auditorijai kuriantys rašytojai visada turėtų ja pasinaudoti, kad diegtų gerus dalykus savo skaitytojams. <...> Mažu žingsneliu knyga gali jiems padėti, jei siunčia žinutę, kad pasaulis yra graži vieta, kuria reikia rūpintis, kad iš istorijos mes turim mokytis, kad gyvūnai turi teisę į erdvę ir laisvę ir kad žmonės turi milžinišką potencialą būti geri ir teisingi“, sakė A. Lindgren apdovanojimą pelniusi autorė.
Karo šešėlis
Dažniausiai nevengianti rašyti apie tamsius dalykus, „Sidabriniame asiliuke“ S.Hartnett vaikus karo šešėlyje vaizduoja bebaimius ir pasakoja istoriją, kupiną tikėjimo ir vilties.
Dažniausiai nevengianti rašyti apie tamsius dalykus, „Sidabriniame asiliuke“ S.Hartnett vaikus karo šešėlyje vaizduoja bebaimius ir pasakoja istoriją, kupiną tikėjimo ir vilties. Aukščiausiomis knygos vertybėmis tampa tos, kurias turi asiliukai, galbūt kiek nuvertinti sutvėrimai, kurie yra nuoširdūs, ištikimi, drąsūs. Istorijos centre – vaikų grupelė, nuo kurių priklauso suaugusio žmogaus likimas.
„Autorės kūrybingumas yra neįtikėtinas. Kūrinį apie tokius pakankamai publicistinius, pilietiškus dalykus kaip heroizmas, karas ji sugeba sušildyti, pasitelkusi asiliuko (skulptūrėlės), asilo (biblinio gyvūno) įvaizdžius. Apysaka labai harmoninga, tekstas turi vidinę įtampą – net ir verčiant ją sunku būdavo atsikelti nuo kėdės, padaryti pertrauką. Man kaip vertėjui tai dar vienas labai malonus atradimas“, sakė knygos vertėjas Viltaras Alksnėnas.
