Ne paslaptis, kad sovietmečiu informacija buvo ribojama. Taip pat ir filosofinių, religinių, grožinių ir kitokių knygų prieinamumas. Grožinę literatūrą Lietuvoje leido vienintelė tam ir įsteigta leidykla „Vaga“. Bibliotekos buvo valomos nuo pat sovietų okupacijos pradžios, iš jų išimamos emigravusių, politiškai netinkamų autorių knygos, religinė ir antisovietinė literatūra. Sovietų valdžia labiausiai bijojo trijų rūšių knygų. Disidentė Nijolė Sadūnaitė taikliai jas įvardija: „Religinė knyga buvo sulyginta su pornografine knyga, su antisovietine.“ Jų laikymas, platinimas buvo pats rizikingiausias.
Kai kurie modernizmo atstovai, pvz., Jamesas Joyce̕as ar Franzas Kafka tapo visos „blogosios“, „dekadentinės“ Vakarų kultūros simboliais.
Be politinės, „pornografinės“ ir religinės literatūros, dar su įtarumu buvo žiūrima į nemažą dalį filosofinių knygų, kurios neatitiko marksistinės filosofijos postulatų. Kai kurie modernizmo atstovai, pvz., Jamesas Joyce̕as ar Franzas Kafka tapo visos „blogosios“, „dekadentinės“ Vakarų kultūros simboliais.
Knygų alkis
Turbūt jeigu šiandien filosofinės, modernistų rašytojų knygos būtų užrakintos keliais užraktais, didelio trūkumo visuomenė nejustų. O maždaug nuo 8-ojo XX a. dešimtmečio vidurio Lietuvoje susiformavo knygų deficitas. Knyga tapo socialinio prestižo požymiu, savotiška investicija. Pagal statistiką knyga patekdavo į įvairaus išsilavinimo ir socialinio statuso sovietinių piliečių norimų įsigyti daiktų dešimtuką – po buto, sodo namelio, automo-bilio, televizoriaus, šaldytuvo ir kitų svarbiausių deficitų.
Gauti ne ideologinių raštų, o normalios paskaitomos literatūros tapo lygiai taip pat nelengva kaip ir kitų prekių. Net neskaitantys žmonės knygas pirko vaikams, nes manė, kad nors patys gal ir neskaitys, bet vaikams jos bus tikras turtas. Knygos galėjo būti keičiamos ir į kitas deficitines prekes, spektaklio bilietus ir pan. Nors poreikis buvo didžiulis, tačiau planinėje ekonomikoje veikė kiti dėsniai. Net ir žinant realų poreikį, leidžiamas buvo nustatytas tiražas, o įvairi ideologinė literatūra buvo publikuojama didžiuliais tiražais, nors ir buvo pasmerkta likti dulkėti knygynų ar sandėlių lentynose. Pavyzdžiui, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos prenumerata vyko Vilniaus Sporto rūmuose, kad neužtvindytų tuomečio Lenino prospekto, kur buvo įsikūręs Centrinis knygynas. Ir keli šimtai žmonių laukė eilėje per naktį.
Legalūs, nors ir nelengvi skaitymo keliai
Kai kurias įdomias knygas galima buvo įsigyti ar perskaityti ir oficialiai, ypač jeigu kurios nors užsienio kalbos įgūdžiai leido skaityti. Besidomintys užsienio literatūra skaitytojai nemažai vertimų rasdavo žurnale Иностранная литература (liet. Užsienio literatūra). Kai kuriuos vertimus į lenkų kalbą buvo galima rasti knygyne „Draugystė“, o, tarkime, to paties Kafkos knygos vokiškai buvo prieinamos Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Mažais tiražais leidžiama rusų arba verstinė grožinė, filosofinė, kultūrologinė literatūra būdavo gaunama keliais būdais. Rašytojų sąjungos nariai turėjo teisę užsisakyti šių knygų per „Versmės“ knygyną, „eiliniai“ skaitytojai galėjo tikėtis retesnių neseniai leistų knygų užtikti Mainų knygyne. Tokios knygos (pvz., Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita) sklido ir kopijomis.
Bibliotekose iš centrinių Sovietų Sąjungos bibliotekų buvo galima užsisakyti retų knygų rusiškai. Kornelijus Platelis yra pasakojęs, kaip į Druskininkus beveik juokais ir netikėdamas, kad užsakymas gali būti atliktas, užsisakė Carlo Gustavo Jungo knygą anglų kalba Psichologija ir alchemija. Maždaug po mėnesio Druskininkų biblioteką knyga pasiekė mikrofilmo forma.
Kaip vis tik buvo gaunamos nelegalios knygos?
Taigi net oficialiai Sovietų Sąjungoje leidžiamų knygų gauti buvo ne taip paprasta. O kaip buvo su draudžiamomis, nepageidaujamomis, laikomomis kelių bibliotekų „spec. fonduose“, kur patekti reikėjo specialių leidimų, o juose buvo nurodyta, kokiam tikslui kokių knygų kokie puslapiai gali būti skaitomi? Juk literatūra besidomintys žinojo ir Prousto, ir Kafkos, ir Solženycino kūrinius, skaitė tarpukariu leistas knygas ir žurnalus.
Senų knygų buvo galima rasti antikvariatuose arba kaimų palėpėse, nors nemažai žmonių iš baimės nukentėti savo tarpukariu leistas knygas arba naikino, arba užkasdavo.
Senų knygų buvo galima rasti antikvariatuose arba kaimų palėpėse, nors nemažai žmonių iš baimės nukentėti savo tarpukariu leistas knygas arba naikino, arba užkasdavo. Antikvariatuose tokios knygos taip pat nebuvo viešai siūlomos, reikėjo turėti pažinčių, bet norint gauti buvo įmanoma. Egzistavo ir juodoji knygų rinka. Taip, ne ginklų, ne narkotikų, o knygų. Yra pasakojimų, kuriuose minima Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos kaina – 200 rublių. Prisiminkime, kad tai, šiurkščiai tariant, du to laiko mėnesio atlyginimai. Kas dabar už knygą mokėtų kad ir 1 500 eurų?
Daug literatūros sklisdavo nuorašais, atskirais lapais, eilėraščiais. Kadangi toks dalijimasis nepageidaujama literatūra galėjo būti rizikingas, už nelegalios literatūros platinimą galėjo ir nuteisti. Tad knygų sklaida įgavo vos ne kriminalinį prieskonį. Kadangi buvo geriau nežinoti, iš ko ir kaip knyga atkeliaudavo į rankas, šiandien tie knygų sklidimo keliai gerokai primiršti. Juozas Tumelis, Petras Matkevičius ar Natalija Trauberg – kelios pavardės, kurios prisimenamos kaip retų knygų šaltinis.
Knygos, leistos užsienyje, dažniausiai lietuvių egzodo literatūra, JAV leisti leidiniai įvairiais būdais keliaudavo per geležinę uždangą. Kai kurias knygas pavykdavo pravežti pro pasieniečių patikrą. Kai kurios knygos vis tik atkeliaudavo ir paštu.
Yra pasakojimų, kuriuose minima Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos kaina – 200 rublių. Prisiminkime, kad tai, šiurkščiai tariant, du to laiko mėnesio atlyginimai. Kas dabar už knygą mokėtų kad ir 1 500 eurų?
Literatūrologai Kęstutis Nastopka ir Saulius Žukas yra paliudiję, kad gaudavo knygas tiesiai iš semiotiko Algirdo Juliaus Greimo. Greimas iš visų įmanomų knygos pusių, taip pat ir vidiniuose siunčiamos knygos puslapiuose užrašydavo adresato pavardę ir knygą praleisdavo. Žinoma, ne visos dedikuotos knygos pasiekdavo adresatus, nemaža dalis jų keliaudavo į spec. fondus. Knygos buvo siunčiamos su kitų knygų viršeliais arba į kokią komunistinės ideologijos turinio knygą buvo įsiuvama keletas lankų iš kitos knygos. Žinoma kultūros veikėja Ona Šimaitė rizikingesnių knygų fragmentus atpasakodavo laiškuose.
Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje padaugėjo kontaktų su išeivija JAV ir Lietuvą dažniau praėjo pasiekti tenykščiai leidiniai. Viena ankstyviausių istorijų apie išeivijos knygų gabenimą papasakota Liūto Mockūno prisiminimuose. Jis prisimena, kaip 1967 metais į Vilnių atvyko krepšininkų komanda iš JAV sužaisti rungtynių. Knygoje Nelygiagretės paralelės L. Mockūnas rašė:
Niekas nežinojo, kad kiekvienas turistinės-sportinės grupės dalyvis su savim pasiėmė po 10-15 iš Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondo gautų ar Draugo knygyne pirktų išeivijos knygų. Taip pat jie vežėsi ir nemaža Metmenų žurnalo egzempliorių. Kai turistinė-sportinė grupė nusileido Maskvos aerodrome ir sportininkai apsirengę tamsiais švarkais su išvykos emblema (geltoni Gedimino stulpai mėlyname baltų žvaigždžių fone), trankydami krepšinio kamuoliais į grindis artėjo prie muitininkų, šie, tepasakę žodį „delegacija“, pamojo rankomis ir praleido grupės narius, nepatikrinę jų bagažo…
Vėliau tokių ir panašių kontaktų dažnėjo ir knygų iš JAV patekdavo vis daugiau. Atsižvelgiant į tai, koks politinis klimatas ir asmens politinė biografija, rizika turėti, duoti kitiems skaityti nelegalias knygas buvo skirtinga. Kaip jau minėta, kai kas tarpukariu leistas knygas sunaikino, kai kas užkasė.
Spec. fondų skaitytojai žinojo, kad apie juos gali rinkti informaciją pagal skaitytojo kortelės įrašus, bet panaudota ji gali būti tik turint rimtą ir konkretų pagrindą. Laikyti namuose nepageidaujamas knygas rizika mažėjo, tačiau išliko. Tokią situaciją gerai atspindi Vytauto Toleikio papasakota istorija iš 8-ojo dešimtmečio. Kartą į susitikimą mokykloje buvo pakviestas Šilutės rajono prokuroras. V. Toleikis nusiuntęs raštelį su klausimu: „Ar galima rinkti senoviškas knygas?“ Prokuroras, perskaitęs raštelį, atsakė: „Taip, tarybiniai įstatymai senoviškų knygų rinkti nedraudžia, bet aš jums nerekomenduoju.“ Iškalbingas prokuroro atsakymas taikliai nurodo skirtumą tarp įstatymų ir tuometės teisėsaugos praktikos.
Dalijimasis nepageidaujamomis, nelegaliomis knygomis sovietmečiu buvo svarbi neoficialiojo literatūrinio gyvenimo forma. Galima sakyti, kad ne parašyti tekstai, o perskaitytos knygos buvo pogrindinis literatūrinis gyvenimas Lietuvoje tuo metu. Dalijimasis knygomis, jų ieškojimas pasitikėjimo pagrindu telkė mažas bendruomenes, ugdė kultūrinės komunikacijos formas, puoselėjo kultūrinę atmintį ir leido bent minimaliai orientuotis užsienio kultūrose.
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
