„Rusų tautai tai buvo tikra drama. Dešimtys milijonų mūsų bendrapiliečių ir patriotų atsidūrė už Rusijos teritorijos ribų. Negana to, dezintegracijos epidemija užkrėtė ir pačią Rusiją“, – tų metų balandį pareiškė V.Putinas.
Susirūpinta, žinoma, ne be reikalo. Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, Baltijos šalims SSRS griūtis buvo šlovinga akimirka – atkūrėme nepriklausomybę, įsiliejome į Vakarų rinkas, įstojome į Europos Sąjungą, buvome priimti į NATO.
Kad V.Putino, buvusio KGB agento, žodžiai reiškė nuoširdų apgailestavimą dėl prarastos Kremliaus galybės, parodė vėlesni įvykiai – penkių dienų karas Gruzijoje, Krymo aneksija ir besitęsiantis konfliktas Rytų Ukrainoje tapo ženklais, jog Maskva nusiteikusi plėsti savo įtaką regione.
Ir vis dėlto nepaneigsi, kad 1990–1991 metų įvykius milijonai būtent Rusijos gyventojų, greičiausiai, vertino visai kitaip nei, pavyzdžiui, mes Lietuvoje.
Mes, žinoma, džiaugėmės galėdami vėl kurti savo valstybę. O kaip į supervalstybės žlugimą reikėjo reaguoti eiliniam rusui?
Ar įmanoma suprasti, ką tuo metu, Vakarams džiūgaujant – ne be pagrindo – dėl demokratijos triumfo, jautė maskviečiai, Sankt Peterburgo, Jekaterinburgo, Permės gyventojai?
Kaip ir mes, mūsų tėvai bei seneliai, jie slapčia klausėsi „Amerikos balso“ ir Laisvosios Europos radijo, „The Beatles“, aikčiojo klausydamiesi giminaičių Vakaruose pasakojimų.
XX amžius Rusijai buvo neįsivaizduojamai baisus. Nežmogiškas. Carą nuvertę bolševikai surentė santvarką, kuri sunaikino dešimtis milijonų žmonių – juos žudė, trėmė, prievarta grūdo į kolūkius.
SSRS galiausiai žlugus lyg ir pasimatė šviesa tunelio gale, bet tuomet rusų svajones apie naują tikrovę, tapatybę, valstybę ir vietą taikiame pasaulyje pakeitė tylus stebėjimas, kaip būrys buvusių kagėbistų susisemia milijardus.
XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai Maskva tapo nebe Sovietų Sąjungos, o Rusijos sostine, amerikiečiai galėtų lyginti su XVIII a. pabaiga už Atlanto.
Nepriklausomybę nuo Britų imperijos iškovoję amerikiečiai tikrai neatsispyrė nuo dugno – jie galėjo remtis britiška teisės sistema, pagal kurią suformavo visą JAV politinę ir teisinę kultūrą.
Tačiau yra svarbių skirtumų. Nepriklausomybę nuo Britų imperijos iškovoję amerikiečiai tikrai neatsispyrė nuo dugno – jie galėjo remtis britiška teisės sistema, pagal kurią suformavo visą JAV politinę ir teisinę kultūrą.
Be to, amerikiečiai buvo jauna ir, palyginti, laisva tauta. Ne tokia kaip rusai, kuriems daugiau nei 70 metų buvo plaunamos smegenys ir kurie 1991-ųjų gruodžio 27-osios rytą atsibudo turėdami daugybę klausimų.
Kur mes gyvename? Kas yra mūsų didvyriai? Kokia mūsų praeitis? Kuo mes tikime? Kas mūsų draugai, o kas – priešai? Ar mes gyvename Europoje? Azijoje?
Klausimų nemažėja ir šiandien. Kaip vertinti Boriso Jelcino valdymo laikotarpį? Ar Rusijos žiniasklaida iš tiesų buvo laisva prieš ją užsmaugiant V.Putinui? Pagaliau, kodėl rusai myli V.Putiną?
Po SSRS griūties susidomėjimas Rusija Vakaruose nuslopo – nusilpus Kremliui sumažėjo ir branduolinio karo grėsmė, o žmonėms naujosios aktualijos tiesiog nebebuvo įdomios. Suprask, viskas, blogio imperija žlugo, reikalas baigtas.
Bet taip tikrai nebuvo – Rusijoje pakėlė galvas nacionalistai, neįsivaizduojamus turtus susikrovė oligarchai, iš esmės pasikeitė žiniasklaida.
Dabar, Kremliui atplėšus nuo Ukrainos Krymą ir vis agresyviau dalyvaujant tarptautinės politikos dėlionėse, susidomėjimas Maskva sugrįžo. Kasmet pasirodo dešimtys skirtingų dabartinės Rusijos paveikslų – įdomi ir V.Putino asmenybė, ir jį supantys silovikai, ir politikus lydintis alkoholis.
Toli gražu ne visos šios knygos išleidžiamos lietuvių kalba. Gaila, nes Lietuvoje Rusija iš tiesų nėra gerai pažįstama – dažnas pamėgęs tiesiog kartoti, kad Rusija yra blogio imperija.
Socialiniuose tinkluose ir šiandien pasirodo piešinukas, kuriame Rusijos valstybės teritorijoje teliūškuoja vanduo – „Svajonių vandenynas“.
Visgi Rusija buvo, yra ir bus Lietuvos kaimynė – prie tokio fakto metas įprasti ir kaimynę, kad ir kokia ji pikta ar agresyvi būtų, bent pabandyti pažinti – kad patys suprastume, apie ką kalbama.
Todėl 15min komanda pradeda naują nefikcinių knygų apie Rusiją recenzijų ciklą „Už Kremliaus sienų“.
Kiekvieną mėnesį apžvelgsime po mažiausiai vieną naują ar aktualų kūrinį apie dabartinę situaciją Kremliuje, SSRS žlugimo metus, socialines permainas, rusišką meną, Rusijos saugumo tarnybas.
„Man, kaip vis dar tikinčiam, kad žiniasklaida yra ne vien paprastas verslas, bet ir savotiška misija, įsipareigojimas visuomenei, idėja pateikti skaitytojams Rusiją padėsiančių suprasti knygų recenzijas, atrodo ne tik labai svarbi, bet ir „savalaikė“, – teigė prie projekto prisijungsiantis Hudsono centro Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius.
„Paradoksas, bet tarptautinėje arenoje besigirdami esantys „Rusijos ekspertai“, mes Lietuvoje stokojame tikros ekspertizės apie mums grėsmę keliančią kaimynę. Tačiau tobulėti reikia visiems – ne tik ekspertams, bet ir visuomenei.
Ne veltui sakoma: „Pažink savo priešą.“ Nelaikau savęs rusofobu, bet Putino režimas, deja, yra mūsų priešas – ne vien Lietuvos, bet visos Vakarų civilizacijos. O norint suprasti jį, reikia giliau pažinti ir pačią Rusiją“, – pridūrė M.Laurinavičius.
