Apie autentiškumo paieškas, kinematografiškas knygas bei kūrybą – pokalbyje su Vitalija Maksvyte.
– Vitalija, pristatyti jūsų veiklą nėra paprasta – esate ne tik knygų vaikams bei suaugusiems autorė, bet ir lektorė, visuomenininkė, dula. Kuriant santykį su savo auditorija ir skaitytojais, kokia žinutė jums yra svarbiausia?
Kalbu apie tikrumą, leidimą sau gyventi džiaugsmingą gyvenimą, apie autentiškumą ir apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra vertingas, unikalus ir turintis galią kurti gyvenimą pagal savo prigimtį.
Dirbdama su ne tik literatūrą, bet ir naują santykį su pasauliu ir savimi kuriančiais žmonėmis, besilaukiančiomis šeimomis, sakau, kad mano misija yra sukurti saugią erdvę, pabūti šalia, kai žmonės siekia išsiaiškinti, ką daryti, kad jų svajonės išsipildytų, atrasti, ko jie iš tikrųjų nori. Kalbant apie kūrėjus, nesiekiu ir negaliu jų išmokyti parašyti knygos, bet galiu palaikyti, papasakoti tai, ką aš žinau, parodyti, kaip prieiti prie kūrybinių šaltinių. Visgi rašymo ir kūrybos galia slypi pačiame žmoguje.
– Savo internetinėje svetainėje pasitinkate žodžiais „Esu tam, kad papasakočiau“. Kaip pasakojimas atėjo į jūsų gyvenimą?
– Tiek, kiek save prisimenu, visuomet buvau aplinką stebintis vaikas – iki šiol tyrinėju pasaulį ir apie jį užduodu daug klausimų. Tuo, kas man pasirodo netikėta, įdomu, noriu pasidalinti su kitais – kartais eilėraščiais, istorijomis, kartais paskaitomis. Jeigu turiu idėją, ieškau būdo ją realizuoti, dažniausiai, tai darau per rašymą arba kitas kūrybos formas – kuriu paskaitas, seminarus, kitą turinį.
– Ar svarbi pasakojimo forma, o galbūt pats pasakojimo procesas?
– Svarbu ir turinys, ir forma, ir procesas, ir rezultatas. Jei nėra žinutės ir idėjos, nėra prasmės ieškoti formos. Kalbant apie eilėraščius, dažnai idėja ir forma atsiranda tuo pačiu metu, tad sakinį ar vaizdinį telieka užrašyti. Kartais jaučiu, kad jau turiu žinutę, bet dar nežinau, kokia forma ją pristatyti, tad vyksta aiškinimasis, galvojimas, kūrybinės sesijos laikas. Tuomet galvoju ir apie tikslinę auditoriją, ir kokią reakciją, poveikį norėčiau sukelti. Pavyzdžiui, neseniai vaikams ruošiau poezijos patyrimines dirbtuves, teko sukti galvą, kaip prie jų prieiti, kad jiems būtų įdomu. Man svarbu yra ryšys, santykis, svarbu suprasti, kaip jaučiasi, ką patiria kitas žmogus.
– Minite kūrybą mažiesiems skaitytojams. Kuo išskirtinė vaikų auditorija?
– Tiesą sakant, manau, kad kurti vaikams sudėtingiau, nes vaikai nemeluoja. Suaugusieji iš mandagumo gali nutylėti ar pasakyti, kad buvo gražu, paploti, atnešti gėlių. Vaikams kūrinys tiesiog patinka arba ne. Parašyti knygą, taip, kad ji būtų ne tik vertinga suaugusiųjų požiūriu, bet tuo pačiu būtų patraukli vaikui, yra labai didelė užduotis. Jai reikia įjungti kūrybiškumą, pakviesti dalyvauti savo vidinį vaiką, pasigilinti į šiuolaikinę auditoriją, vaikų raidą, tai, kaip jie mato ir supranta pasaulį, kas jiems būdinga. Sėkmingai vaikams kuriančius režisierius, rašytojus, kompozitorius laikau tikrais meistrais.
Parašyti knygą, taip, kad ji būtų ne tik vertinga suaugusiųjų požiūriu, bet tuo pačiu būtų patraukli vaikui, yra labai didelė užduotis.
– Kas, jūsų nuomone, yra vertingas literatūros kūrinys?
– Nemanau, kad yra viena taisyklė apibūdinti vertingą kūrinį. Iš patirties žinau, kad skaitytojai yra labai skirtingi, skirtingos ir situacijos, kuomet mes skaitome. Tai, kas gali paveikti vieną skaitytoją, gali visiškai nedominti kito. Tad svarbus kūrinio temos, idėjos, formos, raiškos, kalbos atitikimas skaitytojo lūkesčiui ir to meto poreikiui. Kartais vasariškas romanas gali atnešti labai svarbų supratimą ir išgyvenimą, o žiemą, reflektuojant praėjusius metus, puikiai tikti filosofinė knyga.
Kalbant iš profesinės pusės, man svarbi idėja, tai, ką norima pasakyti savo kūriniu, forma idėjai perteikti, kalbos raiška, meninės priemonės, kūrinio autentiškumas. Visa tai sugula į vienovę, kuri gali būti organiška, unikali, paveikianti. Taip pat kūrinyje man svarbus gyvumas, tam tikras „gyvas nervas“.
– Šiais metais esate iniciatyvos „Knyga + Kinas“ komisijos narė. Vadinasi, jums teks nuspręsti, kokios lietuvių rašytojų knygos yra kinematografiškiausios. Kas jums yra kinematografiška knyga? Kokie aspektai ir kriterijai jums atrodo neatskiriami nuo šios sąvokos?
– Man regis, kad vertinimas susideda iš kelių dalių. Labai myliu filmus, o kai skaitau knygas, visada jas patiriu ir vizualiai. Kartais beskaitant kūrinį iškart pajunti, ar tai galėtų būti kino filmas. Manau, kad svarbus pats pasakojimas – ar jis įtraukia skaitytoją, ar galėtų įtraukti kino žiūrovą? Vertinu, kiek kūrinys žadina vaizduotę, ar kuria kito pasaulio, realybės įspūdį. Svarbūs ir veikėjai, kiek jie yra įdomūs, patrauklūs, saviti, stiprūs, gerai išplėtoti. Pati kalba šiuo atveju galbūt nėra tokia svarbi, veikiau, kaip autorius geba sukurti tokią literatūrinio kūrinio realybę, kuri leistų pereiti į kitas kūrybos formas. Taip pat klausiu savęs: kas galėtų būti pagal šią knygą sukurto kino filmo žiūrovas, kokią žinią ir patirtį filmas suteiktų?
– Turėjote progą perskaityti daugybę pastarųjų metų kūrinių. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę lietuvių literatūrą: kas domina, skaudina, kas aktualu mūsų rašytojams? Kokie filmai galėtų gimti iš pastarųjų metų knygų?
– Džiaugiuosi, kad praėjusiais metais nemažai rašyta istorinėmis temomis arba remiantis istoriniais faktais. Manau, kad daug Lietuvos ir pasaulio asmenybių, istorijų ir temų dar neišnaudotos, tačiau tikrai galėtų tapti kino filmais. Įdomu, kaip mūsų rašytojams sekasi susitvarkyti su istorine medžiaga – juk tai vienas sunkiausių žanrų, kuriame tenka subalansuoti dokumentinius faktus ir siekį paveikti skaitytoją meninėmis priemonėmis.
Nemažai ir jaunimui skirtų knygų – į šią auditoriją žiūriu itin jautriai, nes ji yra ne tik nemeluojanti, bet ir labai išranki. Džiaugiuosi, kad šios knygos kokybiškos, kelia jauniems žmonėms aktualius klausimus apie tapatumą, savęs priėmimą. Lietuvoje retai kuriami filmai jaunimui, tad tikiuosi, kad bent vienas šios kategorijos kūrinių bus atrinktas.
Kita tema – distopinis pasaulis. Tai – nemenkas iššūkis, tačiau juk jau turime pavyzdžių, kaip lietuvių ir užsienio režisieriai kuria naujus pasaulius, o efektas būna labai stiprus. Kinui palanki ir trumpoji proza, kuri galėtų būti tinkama trumpametražiams filmams ar pagal ją kuriamų ilgo metro filmų įkvėpimui. Na, ir vaikams skirta kūryba – ji visada marga, skirtinga, nustebinanti.
– Kalbame apie kinematografiškas knygas, tad būtina paklausti – koks jūsų santykis su kinu?
– Esu tikra visų kino formų mylėtoja, kiną „vartoju“ įvairiomis progomis ir dozėmis. Galiu žiūrėti tiek kino eksperimentus, tiek kino klasiką, tiek lengvas, bet kokybiškas komedijas, tiek fantastinius filmus. Kai renkuosi kokį filmą žiūrėti, visuomet paklausiu savęs, kokią būseną šiuo metu noriu patirti, tad vieno mėgstamo žanro, režisieriaus neturiu.
– Tiek kalbėdama apie savo pašaukimą, tiek vertindama knygas, dažnai minite autentiškumą. Kaip jį atrasti kuriant šiuolaikiniame pasaulyje?
– Autentiškumas man yra apie buvimą tikru, iš tiesų leidžiant sau ir kitiems pasirodyti drąsiai, su pasitikėjimu, visomis savo spalvomis ir atspalviais. Mano, žmogaus, kuris augo sovietinėje ir postsovietinėje tikrovėje, gebėjimas būti ir veikti autentiškai buvo stipriai sužalotas, prireikė nemažai metų, kad suprasčiau, ko noriu ir kaip galiu to pasiekti. Reikėjo atkurti saugumo jausmą ir tikėjimą, kad galiu būti priimta tokia, kokia esu. Na, o jei pasaulis nepriims – svarbiausia, kad save priimsiu aš pati.
