Vakare uždarius knygyną, Karlas Kolhofas kaskart leidžiasi vaizdingomis senamiesčio gatvelėmis ir asmeniškai išnešioja užsakytas knygas ypatingiems klientams. Šie žmonės jam tarsi draugai, o jis – svarbiausia juos su pasauliu siejanti gija. Ant pečių knygininkas nešioja garbingo amžiaus sulaukusią kuprinę, kimšte prikimštą knygų. Kiekviena jų supakuota į popierių lyg dovana, o Karlo niekas kitaip nevadina, tik knygų dalintoju. Tačiau, jam netikėtai praradus darbą, prireikia knygų ir devynmetės mergaitės galių, kad visi, net ir pats Karlas, išdrįstų susitikti...
Sklandus, vaizdingas ir poetiškas pasakojimo stilius jau pirmaisiais žodžiais įsiskverbia į skaitytojo širdį ir leidžia jam žengti šalia Karlo, lydėti jį kasdienėse kelionėse ir pažinti jo klientus bei naująją draugę – devynmetę Sašą, kuri savo vaikiška išmintimi ir drąsa neretai pranoksta suaugusiuosius. Karlas yra santūrus ir vienišas senukas, kuris gali atrodyti šiek tiek keistas, bet, geriau jį pažinus, už šio fasado išryškėja empatiškas žmogus, kuriam rūpi jo klientų likimai.
Romano autorius labai aiškiai parodo, kad knygos ne tik suartina ir sujungia žmones, bet ir suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės bei atsiverti kitiems, taip bent trumpam pamirštant savo vienatvę. Šis kūrinys parašytas kaip šiuolaikinė pasaka ir yra duoklė knygų pasauliui. Tačiau „Knygų dalintojas“ – ne vien meilės grožinei literatūrai deklaracija. Pasakojime aiškiai matyti ir knygynų komercinimo kritika, nes šiuolaikiniams knygų pardavėjams dažnai pritrūksta reikiamų žinių.
C. Hennas su meile apibūdina kiekvieną savo personažą. Jo romanas yra ne tik apie knygas ir jų skaitytojus, bet ir apie draugystę, sąmoningumą bei gyvenimo smulkmenas. Nors mūsų visuomenė nuolat keičiasi, autorius visus knygų mėgėjus skuba paguosti: „Užrašytas žodis išliks visada, nes yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma.“
Buvęs radijo laidų vedėjas, žurnalistas, vyno ir restoranų kritikas C. Hennas rašo ne tik romanus, bet ir negrožinės literatūros knygas vyno bei kulinarijos temomis. Jis yra pelnęs ne vieną kultūros premiją, o romanas „Knygų dalintojas“ užėmė šeštą vietą 2021 m. „Spiegel“ bestselerių sąraše.
Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.
Siūlome knygos ištrauką.
Kitą dieną Karlas senjorų rezidencijoje „Vaizdas į katedrą“ aplankė savo senąjį viršininką Gustavą Gruberį. Katedra, tiesa, buvo matoma tik nuo stogo ir pašokus tris metrus į aukštį. Pas Gustavą Karlas visuomet eidavo tarp pusryčių ir pietų. Jokiu būdu negalėjo trikdyti jo valgio metu. Laikas senjorų centre buvo matuojamas ne valandomis, o valgymais. Vėliau dar būdavo kavos su pyragu, vakarienės ir galiausiai žolelių arbatos geram miegui metas.
Seniau Gustavas turėjo kviečių šviesumo garbanas, o dabar nešiojo tos pačios spalvos dirbtines. Jų ryškumas prie belikusių antakių siūlelių ir pelenų spalvos barzdos šerių atrodė truputį juokingai. Gustavas panėšėjo į klouną, seniai nusivaliusį grimą. Tačiau jo veidą tebepuošė juoko ir išminties raukšlelės. Nors pavargusiose akyse išblėso šelmiškos ugnelės, nors nebeskambėjo juokas, humoro jausmo jis nebuvo praradęs: pakvailioti vis dar mėgo.
Gustavas gulėjo lovoje, rankose laikydamas knygą be aplanko. Nors jis nebelabai pajėgė išlaikyti knygą kietais viršeliais, mažo formato knygų negalėjo pakęsti. Kadangi tik kieti viršeliai atrodė galį gerai apsaugoti vertingus žodžius, tarytum jiems nieko negalėtų nutikti. O dabar, kai pats jautėsi neapsaugotas, tarytum laikas ir mirtis gvieštųsi jo visais įmanomais būdais, norėjo, kad saugūs būtų bent žodžiai, kurie trumpą laiką gyveno drauge su juo.
Įėjus Karlui, jis pakišo knygą po antklode.
– Gerai atrodai, – tarė Karlas.
– Prastas tu melagis. Gerai nebeatrodau! Jei būčiau namas, seniai būtų atsiuntę buldozerį nugriauti.
Karlas parodė į antklodę.
– Tu ir vėl savo varai, Gustavai.
– Ką? Blogai atrodau? Juk treniruojuosi jau dešimtmečius!
– Slepi knygas.
– Matyt, turiu priežastį.
– Manai, man rūpi, jei sulaukęs tokio amžiaus domiesi pornografija?
Gustavas nusijuokė ir tai sukėlė kosulio priepuolį. Kai taip pradėjo darytis, jis bandė nebesijuokti, o dėl to nebeskaitė, nebesiklausė ir nebežiūrėjo juokingų dalykų. Laikraščių puslapius su anekdotais tučtuojau išmesdavo. Todėl juoko priepuoliai iš tiesų užeidavo rečiau.
Tačiau plaučiams trūko juoko, kuris gerina kraujo apytaką. O širdžiai jo trūko ypač.
– Aš toks senas, – atgavęs kvapą, pasakė Gustavas, – net nesuprasčiau, ką tose knygose rašo. Aš toks senas, kad erotika man tarsi senoji graikų kalba. Galėčiau perskaityti raides, bet prasmės nebesuvokčiau!
– Tai kodėl visuomet slepi knygas? – Karlas atsisėdo ant kėdės greta Gustavo lovos ir paspaudė jam ranką.
– Ar tikrai nori žinoti, ką skaitau?
– Žinoma.
– Juoksiesi!
– Ne, pažadu.
Jis ištraukė knygą ir padavė ją Karlui. Tai buvo Stivensono „Lobių sala“. Karlas perbraukė ranka per dailią viršelio medžiagą.
– Skaitau jaunystės knygas. Nuotykių romanus, ypač Karlą Majų. Tiesa, matau, kad daug kas parašyta ne taip puikiai, kaip seniau rodėsi, bet jaučiuosi lyg grįžęs namo.
– Ir tu to gėdijiesi, senas kvaily?
– Slaugės vadina mane profesoriumi, nes esu knygininkas, tai yra buvau... – jis užsikirto. – Laiko mane intelektualu, mane! Įsivaizduoji?
– Tu ir esi intelektualas.
– Daug skaitant intelektualu netampama. Juk daug valgant netampama gurmanu. Skaitau egoistiškai, savo malonumui, iš meilės geroms istorijoms, o ne kad geriau pažinčiau pasaulį.
– To išvengti nepavyks, net tokioje senoje galvoje kaip tavo kažkas lieka.
Gustavas parodė pirštu į „Lobių salą“.
– Knygas anuomet man dovanojo tėvai, juk žinai, kad ir jie buvo knygininkai.
– Gruberių dinastija.
– Būtent! Kai kuriose šeimose meilė demonstruojama valgiu: storai užtepta duonos rieke arba antru griežinėliu dešros ant viršaus. Kitose dažnai glėbesčiuojamasi, kad bent kiek apsaugotų vienas kitą nuo pasaulio šalčio. Mano šeimoje meilė buvo išreiškiama knygomis. Ir knyga nebūtinai turėjo tikti. Kai pradėjau eiti į mokyklą, dar tik skiemenuodavau ir vargiai sugebėdavau perskaityti sakinį, – jis nusijuokė ir vėl nusikosėjo, – sunku patikėti, bet tėvas išties man padovanojo Tomo Mano „Budenbrokus“! Šimtai puslapių su ilgiausiais sakiniais! Nuostabiais, lyg prabangios aukso grandinės nukaltais sakiniais, bet tokiais ilgais, kad iš pat pradžių jie tik įvarė man baimės. Praėjus metams, gavau Tolstojaus „Karą ir taiką“, o kai sulaukiau dešimties ir dar visiškai nebuvau praradęs laiko, motina padovanojo man Prusto „Prarasto laiko beieškant“. Mano tėvams atrodė, kad nebūna knygų vaikams ir suaugusiesiems, būna tik gerų ir blogų, tad jie dovanojo man geriausias. Taip, kaip kiti dovanoja deimantus, kurie lieka visam gyvenimui. – Gustavas išsišiepė. – Ir vėl paskaičiau pranešimą?
– Tik tokį tave ir pažįstu. Ir nenorėčiau, kad būtumei kitoks.
– Ir vėl meluoji! – Jis niuktelėjo Karlui, bet ne smarkiau, nei būtų padvelkęs vėjas. – Tik nesiliauk to daręs!
– Neseniai pamačiau knygą ir pagalvojau apie tave.
– Ar apie mieste pagarsėjusį moterų suvedžiotoją, kuris dar ir sulaukęs senatvės laksto paskui kiekvieną sijoną? – Jo drumstose akyse žybtelėjo ugnelės.
– Apie seną knygininką, aplankiusį visas vietas, apie kurias buvo skaitęs.
Gustavas pasislinko kiek aukščiau, jam tai kainavo jėgų. Paskui parodė sumenkusį kūną.
– Negi atrodau lyg tolimųjų reisų keleivis? Kelias į tualetą man lyg tolima kelionė. – Jis apdovanojo Karlą šilta, supratinga šypsena. – Tu nė akimirkai nesiliauji būti knygininkas, tiesa? Nė karto nepasiteiravai, kaip laikausi, o tik patarinėji, kokias knygas skaityti.
– Iš tavęs išmokau. – Jis grąžino Gustavui „Lobių salą“. – Galbūt Stivensono romanu būtų galima pagaliau sugundyti skaityti mūsų naująjį praktikantą.
– Sabina pasakojo apie jį. Jo vardas Leonas, tiesa?
– Tu jam seniai būtumei radęs tinkamą knygą. Tokiais atvejais jaučiame, kaip tavęs trūksta.
Gustavas numojo ranka.
– Ateis laikas, kai Sabina sugebės tai daug geriau už mane.
Staiga Karlo kėdė pasidarė nepatogi ir jis ėmė muistytis, ieškodamas geresnės padėties. Jos nebuvo.
– Tai neduoda tau ramybės, tiesa? Dabar jau tu senas kvailys! – Gustavas šyptelėjo. – Žinau, netiki, bet Sabinai labai patinki. Net jei ji to ir nemoka parodyti.
– Ji man taip pat. Juk ji tavo duktė.
– Ir tavo viršininkė!
– Taip, jau vien pagal sutartį turi man patikti.
– Suprask, kad ji viską nori daryti kitaip, geriau. Jaunystė turi tokią teisę. – Jis delnu išlygino antklodę. – Be to, ji turi įsitvirtinti, parodyti kitiems, kas esanti. Būdama viršininkė, negali pasirodyti silpna.
Jis kiek pasilenkė ir tyliau, kone švelniai pasakė:
– Ji man pažadėjo, kad galėsi dalinti knygas, kol norėsi.
– Ačiū. – Karlas į jį nežiūrėjo, nes nenorėjo Gustavui parodyti, kiek daug jam reiškė knygų dalinimas, nors šis tai seniai žinojo.
