„Tėvukas“
Čia tie, kurie ir patys viską žino, tik jau nereikia jiems nieko aiškinti. Pikčiausia, kad dažnai jie teisūs, nes visgi apsiskaitę. Dažniausiai tai dėdė, senelis ar tėtis. Ko nors „vyriško“ jam.
Tiks Lutzo Seilerio romanas „Kruzas“ apie Hidenzės salą Baltijos jūroje, iš kurios ne vienas vokietis pabėgo į Daniją Geležinės uždangos laikais. Jaredo Diamondo „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ – vienas svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų, paaiškinantis, kaip dabarties pasaulį nulėmė istorinės žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka. Arba kalk žemiau juostos ir išmušk juos iš vėžių – Kai-Fu Lee „DI supervalstybės“ apie dirbtinį intelektą ir jo įtaką ateities visuomenėms praplės kiekvieno „tėvuko“ akiratį.
„Hip“
Čia tie, kur rengiasi juodai, nes neseka trendų. O Marinos Abramović biografijos neskaitė, nes „visi jau papostino instagrame“. Tie visi madingi, stilingi Vilniaus centro burbulo gyventojai.
Nustebinti juos galima ateities bestseleriu, svarbu, kad jie pirmi jį perskaitytų. Lucia Berlin su autobiografiškų novelių rinktine „Namų tvarkytojos vadovas“ šauna į dešimtuką – knyga su draivu, primena Bukowskį, aukščiausios prabos tekstai. Plius instagraminis pavadinimas ir viršelis. Kitas šūvis – Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, autofiction kūrinys apie Vilniaus jaunimėlį prieš 20 metų. Praktiškai apie burbulo ankstyviausios jaunystės dienas.
„Raidžių gurmanai“
Pernai dovanojai „Bookerio“ laureatą – sako, jau originalą skaičiau. Užpernai su Nobelio laureatu irgi nepateikei. Visada prašo knygų dovanų, bet kad jau viską perskaitę.
Šiems reikia romano iš didžiosios R. Kaip tik toks – Kimo Leine’ės „Amžinybės fjordo pranašai“: įtraukiantis, užburiantis, 500 puslapių epas, kuris ir premijų, ir pavergtų skaitytojų širdžių turi daug. Arba nustebins egzotika – Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“ iš Indonezijos.
„Aukščiau buities“
Per visą kalėdinį balių dažniausiai jie prasėdi nė žodžio nepasakę. Jie laikosi aukščiau šeimos kivirčų ir buities banalybių. Tokie mąslūs visada. Atrodo labai protingi. Pernai buvo atsivežę laikraščių su eilėraščiais ir skaitė, kol visi kiti žiūrėjo televizorių.
Po-e-zi-ja. Neprašausi su šiuolaikinės poezijos tėvo Walto Whitmano rinktinės „Žolės lapai“ nauju vertimu. Net galim duoti 99 proc. garantiją, kad gavėjo akyse pakilsi į kitą lygį. Arba vengro László Krasznahorkai „Šėtoniškasis tango“, pagal kurį sukurtas 7 valandų filmas. Filmą, tikėtina, gavėjas su malonumu jau išsėdėjęs, tad knyga su filmo kadro viršeliu primintų tą malonią patirtį.
„Vyrai ir žmonos“
Visi tie, kuriuos šiemet pirmą kartą sutiksi – pusseserės naujas vaikinas, ar dėdės antra žmona. Ir visi giminaičiai, su kuriais tik kartą metuose mataisi. Ir darbe – traukimams iš laimės šulinio ir kolegoms iš kitų padalinių.
Jiems reikia saugaus varianto – kokybiškos, universalios, paskaitomos literatūros. Nes šaudai plačiai, neaišku į ką. Protingiausiu pasaulio žmogumi tituluojamo fiziko Stepheno Hawkingo paskutinė knyga „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“ idealiai tiks net ir mažai pažįstamam. Arba Lee Cheshire gausiai iliustruotas gidas „Svarbiausi meno įvykiai“ – jis bus puikus palydovas plaukti su kylančia ėjimo į galerijas (ar bent į MO muziejų) banga.
