Pranešime rašoma, kad Nicky Pellegrino bei Nicolas Barreau Lietuvos skaitytojams jau pažįstami autoriai. Anksčiau yra pasirodę Nicky Pellegrino romanai „Itališkos vedybos“, „Po Italijos padange“ bei „Sicilietiška istorija“, o Nicolo Barreau repertuarą sudarė „Paryžius visada gera mintis“, „Moters šypsena“, „Vieną vakarą Paryžiuje“ ir „Mažų stebuklų kavinė“.
Nicky Pellegrino „Metai Venecijoje“
Ketė Blek – sėkminga televizijos laidos vedėja, keliaujanti po pasaulį ir besimėgaujanti kiekviena diena. Tačiau gyvenimui įpusėjus moterį apninka abejonės, ar ji pasielgė teisingai, taip ir nesukūrusi šeimos. Po kurio laiko Venecijoje ji susipažįsta su Masimu, kuriam iš karto pasijunta artima. Tačiau Masimas nenusiteikęs trumpalaikiams santykiams ir tikisi iš moters rimtų žingnsnių. Jiedu susitaria kartu pagyventi metus, norėdami įsitikinti, ar jų meilė gali tęstis ilgiau.
Ketvirtas skyrius
Ketę buvo apėmusi viena iš jos pavojingų nuotaikų. Belaukdama, kol Masimo žmona pasirodys bare, ji išmaukė taurę martinio tuščiu skrandžiu, ir tai nebuvo pati geriausia idėja. Ji vis pažvelgdavo į staliuką tolimiausiame terasos kampe, tačiau barui pildantis jis vis stovėjo tuščias. Gal Zita visai neateis. Kai ji pagaliau pasirodė, Ketė negalėjo apsispręsti, pajuto palengvėjimą ar nusivylimą.
Zita vilkėjo raudoną suknelę iš tamprios medžiagos ir nešėsi vieną iš tų rankinių, kurios kainuoja daugiau nei kai kurių žmonių automobiliai. Masimas pasitiko ją bučiniu į abu skruostus ir jie drauge nuėjo prie staliuko.
– O, varge, – ištarė Rūta, vis dar sėdinti prie baro su jau tuščia džino taure.
– Atsiprašau? – Ketė žvilgtelėjo į ją pusiau apsiblaususi. – Norėjot dar taurės?
– Ne, tikrai ne.
– Tai ką tada reiškia tas „O, varge“?
– Jūsų spalvos vėl keičiasi, liepsnojanti raudona, oranžinė ir auksinė. Gražu, bet truputį baugina.
Ketė susierzinusi atsiduso.
– Atleiskit, Rūta, bet netikiu visom šitom nesąmonėm.
– Nieko tokio. Jūs ir neprivalot. – Ji neatrodė sutrikusi. – Ir, žinot, gal dar išgersiu; gazuoto vandens su žaliąja citrina. Noriu dar šiek tiek pasilikti ir pažiūrėti.
– Ką pažiūrėti? – pasiteiravo Ketė.
Rūta patraukė pečiais.
– Pažiūrėsim, pamatysim.
Ketei atrodė, kad praėjo amžinybė, kol Nikas priėjo ir priėmė jų užsakymą. Tada Zita jį užlaikė pliurpdama be sustojimo – ji buvo jo teta, tad tikriausiai pažinojo jį nuo vaikystės, spėjo Ketė – ir pagaliau jis grįžo prie baro, pirmą kartą pakeliui sustodamas ir nunešdamas tuščias taures.
Ketė beveik išplėšė užsakymą jam iš pirštų. Martinis bus Masimui, o Spritz kokteilis jo buvusiai žmonai. Ji greitai sumaišė gėrimus ir mostelėjo Nikui eiti šalin.
– Nunešiu. Tu eik ir pasiteirauk tų amerikiečių, ar jie nenorėtų dar ko nors.
Ji žinojo, kad Masimas stebi ją ateinant, tačiau jo veido išraiška visai nepasikeitė, net ir tada, kai ji padėjo gėrimus ant stalo ir nusišypsojo Zitai.
– Sveiki, aš Ketė, Masimo mergina, labai malonu su jumis susipažinti.
Zita pašoko ant kojų.
– Aš jau seniai norėjau su jumis susipažinti, – tarė ji sugriebdama Ketę už rankų. – Masimas sakė, kad neskubėčiau. Tikriausiai nenorėjo jūsų išgąsdinti savo didele pakvaišusia šeima.
Jos kvepalai svaigino, oda buvo labai švelni. Balsas buvo kimus, o rankos paspaudimas stebėtinai stiprus. Nuleidusi akis Ketė pastebėjo, kad ji vis dar nešiojo žiedus – sužadėtuvių ir vestuvinį.
– Prisijunkit prie mūsų, – paprašė Zita. – Sėskit, imkit mano gėrimą, paprašysiu, kad man padarytų kitą.
Masimas nejaukiai nusijuokė.
– Ketė šį vakarą maišo kokteilius, ji negali prie mūsų prisijungti.
– Bet aš noriu geriau su ja susipažinti, – neatlyžo Zita.
– Gal kada kitą kartą
– Masimai, caro, – meilikaujančiu balsu tęsė Zita. – Nebūk toks užsispyręs. Jei Nikas be jos nesusitvarko, kodėl tau nenuėjus jam padėti?
– Bet aš... – atrodė, kad Masimas nusiteikęs prieštarauti, tačiau tada jis persigalvojo. Buvo matyti, kad vis dar dvejoja. – Gerai, jei tikrai to nori.
– Perfetto! Eik ir leisk mums ramiai paplepėti. – Zita paplekšnojo jam per ranką. – Nesijaudink, caro, gali mumis pasitikėti.
Ketės planas buvo visai ne toks. Ji tik norėjo susipažinti su jo buvusia žmona, o ne praleisti pusę vakaro su ja kalbėdama. Tačiau ją jau vedė kėdės link, o tos moters ranka vis dar laikė ją stipriai suspaudusi. Masimas pasiduodamas stojosi iš savo vietos.
– Gerai, damos, smagiai paplepėkit. Šūktelkit, jei norėsit daugiau gėrimų. – Jis juokais linktelėjo. – Aš jūsų paslaugoms.
Ketė gurkštelėjo martinio, kurį jis paliko ant staliuko. Ji jautė Zitą sėdinčią šalia, kaip ši pasilenkia į priekį ir arčiau, kaip jos kvepalai apgaubia jas abi.
– Taigi... – neryžtingai pradėjo Ketė.
– Taigi, – pakartojo Zita. – Jūs Ketė Blek. Mačiau keletą jūsų laidų. Esate garsi, tiesa? O dabar esate Masimo mergina.
– Tiesa.
– Sakykit, Kete Blek, mes būsim draugės ar priešės?
– O turim būti viena arba kita? – Ketė jautėsi išmušta iš vėžių.
– Žinoma. – Zita pabarbeno į stalą vario spalva lakuotais nagais. – Tai neišvengiama, ar ne?
Ketė giliai įkvėpė, kad nusiramintų.
– Aš nemanau... – pradėjoji.
Pažvelkit į Masimą prie baro, – nutraukė ją Zita. – Ar galit pasakyti, kas jo galvoje? Ne, nes jūs jo gerai nepažįstat. Bet aš pažįstu ir pasakysiu. Jis džiaugiasi, kad mes susipažinom, nes dėl to nerimavo, tačiau taip pat ir nervinasi, nes nebevaldo padėties. Matot? Tai tik vienas iš būdų, kaip galėčiau jums padėti, jei jūs būtumėt mano draugė. O jei jūs mano priešė, tada...
– Aš verčiau būčiau jūsų draugė, – tarė Ketė kiek įstengdama laisviau. Ji akimirką susimąstė apie Rūtą, stebinčią ją nuo savo laktos prie baro. Jei ji tikrai matė spalvas, koks šou dabar dėjosi jai prieš akis?
– Puiku, teisingas pasirinkimas. – Zita atsilošė kėdėje.
Nors ir patraukli, jos veide buvo tam tikro kietumo, pastebėjo Ketė. Geriau šios moters nepaversti savo prieše.
– Džiaugiuosi, kad taip galvojate.
Zita nusišypsojo jai.
-Vargšas Masimas neplanavo, kad mes taip greitai susipažinsime, o jis toks vyras, kuris labai nemėgsta, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Jis visada norėjo, kad gyvenimas būtų toks, kaip jis įsivaizduoja.
Nicolas Barreau „Meilės laiškai iš Monmartro“
Mirus žmonai, romantinių komedijų rašytojas Žiuljenas Azulas praranda įkvėpimą, o vienintelė jo paguoda – sūnus. Visgi prieš visiems laikams išsiskirdamas su žmona, Žiuljenas pasada jai parašyti 33 laiškus – po vieną už kiekvienus nugyventus jos metus. Savo laiškus vyras neša į Monmartro kapines, kur ilsisi žmona. Vieną dieną slaptoje pašto dėžutėje savo laiškų jis neberanda: vietoje jų – akmeninė širdis. Ar tai koks nors mylimosios siųstas ženklas, o galbūt kažkas kitas Žiuljenui stengiasi pasakyti, jog laikas pradėti naują gyvenimą?
Ketvirtas skyrius
Mylimoji,
šiąnakt mūsų miegamajame kaip vaiduokliukas netikėtai išniro Arturas. Mažylis gailiai verkė, rankoje laikydamas senąjį rudąjį meškiuką Bruną. Išsigandęs įjungiau šviesą ir pašokau iš lovos. Po tavo mirties giliai neįmingu. Nebesu miškinis švilpikas, iš kurio nuolat juokdavaisi, atitraukdama užuolaidas ir pripildydama kambarį saulės šviesos.
Priklaupiau prie mažylio ir apkabinau.
– Aukseli, kas nutiko? Skauda pilvą?
Arturas papurtė galvą ir kūkčiojo toliau. Aš pakėliau berniuką ir kartu su meškiuku, kurį laikė tvirtai apsikabinęs, įkėliau į mūsų lovą. Ilgai glosčiau nuo ašarų šlapią veidelį, veltui kartodamas visus man žinomus švelnius žodžius.
– Palik mane ramybėje! Noriu mamos! – sušuko jis verkdamas ir kojelėmis nuspyrė antklodę.
Bejėgiškai žvelgiau į sūnų. Buvau pasiryžęs išpildyti bet kokį jo norą, bet negalėjau sugrąžinti tavęs.
– Aukseli, juk žinai, kad mama danguje, — liūdnai sušnabždėjau. — Turėsime išmokti gyventi be jos. Nepamiršk, kad turime vienas kitą, o tai jau visai daug. Sekmadienį su močiute eisime į botanikos sodą aplankyti gyvūnų.
Arturas trumpam nurimo, tačiau netrukus pravirko dar gailiau.
Švelniai kalbinau jį ir meldžiau kaip kunigas, keliantis ostiją. Galiausiai mažylis verkdamas trūkčiojančiu balsu papasakojo susapnavęs baisų sapną. Sapnas iš tikrųjų buvo baisus. Supratau, kad mūsų guvus ir linksmas sūnus, is pažiūros akimirksniu prisitaikęs prie naujų aplinkybių ir gėdingai bandęs palaikyti savo palūžusį tėvą, ne taip lengvai priėmė motinos mirtį. Galbūt vaikai is tiesų lengviau prisitaiko prie pokyčių. Kas jiems beliekaė Girdėdamas, kaip paprastai Arturas kalbasi apie tave – apie dalykus, kuriuos mes, suaugusieji, nutylime, – su vaikų darželio draugais, kaskart prisimenu seną Renė Klėmano filmą „Draudžiami žaidimai “, kurį sykį žiiirėjome mažame Monmartro kino teatre.
Tau taip patiko garso takelis, kad vėliau nusipirkai ispanų gitaristo, Narsizo Jepeso, kompaktinį diską ir be atvangos jo klausydavai. Filmas mus taip paveikė, kad bėgant baigiamiesiems titrams tylėdami prasėdėjome susikibę už rankų. Man atrodo, kad tąkart paskutinieji išėjome iš salės. Mažoji Poletė ir jos draugas Mišelis — su vaikams įgimtu žaismingu jiedu įveikė karo baisumus ir mirtį, susikurdami pasaulį, kuriame galiojo tik jiems žinoma tvarka. Jie vogė iš kapinių ir netgi bažnyčios kryžius, norėdami palaidoti Poletės šunį ir visus kitus gyvūnus savo slaptose kapinėse. Visada juokaudavau, kad vaikai – stulbinamos būtybės. Su kokia vaizduotės jėga, len ginimu ir aiškumu jie mato pasaulį! Kaip prisitaiko prie gyvenimo, pasiimdami iš jo tai, kas geriausia! Kada prarandame šį gebėjimą! Šį pasitikėjimą gyvenimu!
Artūro sapnas taip pat vyko kapinėse. Dar ir dabar prisiminus jį nugara perbėga šiurpas. Mažylis pasakojo, kad buvo vienui vienas Monmartro kapinėse. Kurį laiką esą ėjome dviese, bet staiga jis pametęs mane iš akių ir pasiklydęs. Veltui ieškojęs tavo kapo, tikėdamasis prie jo rasti mane. Valandų valandas blaškęsis po kapines, verkdamas ir šaukdamas klupinejęs takais ir alėjomis. Galiausiai radęs tavo kapą. Priešais marmuro antkapį su angelo galva stovėję vyras odiniu švarku. Arturas atsidusęs iš palengvėjimo ir sušukęs:
– Tėti!
Vyras atsisukęs, ir Arturas išvydęs nepažįstamą veidą.
– Ko ieškai! – draugiškai paklausęs vyras odiniu švarku.
– Savo tėčio!
– Kuo vardu tavo tėtis!
– Žiuljenas. Žiuljenas Azulas.
– Žiuljenas Azulas! – perklausęs nepažįstamasis. – Taip, jis seniai čia palaidotas.
Ant antkapio iš tiesų buvę iškalti ne tik tavo, bet ir mano, Mamie, netgi Katerinos ir jos katės Zazi vardai. Arturas supratęs, kad visi jau mirę, ir jis likęs pasaulyje vienui vienas.
– Man tik ketveri! – kūkčiodamas pratarė mažylis ir pažvelgė į mane išgąsčio pilnomis akimis. – Man tik ketveri! – Apimtas sielvarto iškėlė ranką ir parodė keturis pirštus. – Negaliu likti vienas.
Man atėmė žadą.
– Artūrai, mielasis, tai tebuvo sapnas. Blogas sapnas. Tu neliksi vienas, visada būsiu su tavimi, girdi? Niekada tavęs nepaliksiu.
Galiausiai paėmiau Artūrą ant rankų ir guosdamas švelniai sūpavau tol, £0/ mažylis pamažu liovėsi kūkčioti.
Mane patį paveikė šis sapnas, o Artūro baimė ir vaikiškas nerimas pervėrė širdį. Kaip įmanydamas guodžiau mažylį, tvirtai pasižadėdamas ateityje geriau juo rūpintis. Mudu skaitysime knygas, žiūrėsime filmus, valgysime vaflius ir plaukiosime laiveliais Tiuilri sode. Važiuosime į kaimą ir vaikščiosime upelių pakrantėmis. Vasarą surengsime iškylą Bulonės miške, gulėsime medžio pavėsyje ir stebėsime dangtį. Penktojo gimtadienio proga nuvyksime į siaubingąjį Disneilendą, apie kurį jis nenuilsdamas kalba. Arturas galės pasiimti porą draugų, su kuriais skriesime linksmaisiais kalneliais, suvalgysime kalnus gruzdintų bulvyčių ir debesis cukraus vatos. Stengsiuosi mažiau galvoti apie save ir būti dėmesingesnis tėvas, pabandysiu netgi rašyti – bent jau puslapį per dieną.
– Tėti, ar šiąnakt galiu miegoti su tavimi? – galiausiai paklausė Arturas.
– Žinoma, mielasis, lova plati, – atsakiau.
– Ar gali palikti įjungtą šviesą?
– Taip.
Po poros minučių mažylis užsnūdo. Viena ranka tvirtai laikėsi įsikibęs į mane, kita buvo apsikabinęs Bruną.
Sykį Arturas paklausė, ar Brunui reikėtų keliauti su tavimi.
– Tada mama turėtų pakeleivį, -paaiškino ir dvejodamas pažvelgė į mane, tvirtai spausdamas prie savęs meškiuką.
Tai būtų buvusi per didelė auka.
– Puiki mintis, Artūrai, — pagyriau mažylį. — Vis dėlto nemanau, kad meškiukas būtų gera draugija. Bus geriau, jei Brunas liks su tavimi.
Arturas su palengvėjimu linktelejo.
– Taip, — pritarė ir akimirkai susimąstė. — Atiduosiu jai raudonąjį riterį ir medinį kardą.
Po ilgų svarstymų Artūro mylimiausias raudonasis riteris ir medinis kardas, kuriuos kadaise nupirkau nuostabioje žaislų krautuvėje Si tu veux Vivjenos galerijoje, atsidūrė tavo karste. Nežinau, ar ten, kur esi dabar, jie tau padeda, bet Arturas įsitikinęs, kad kardas visada praverčia.
Šiąnakt – buvo trečia valanda ryto – gulėjau šalia sūnaus ir stalinės lempos šviesoje dar ilgai stebėjau jo švelnų veidelį, ant kurio virpėjo tamsių blakstienų šešėliai. Jis dar toks mažas. Prisiekiau sau iš visų jėgų saugoti jo trapią sielą. Taip norėčiau apginti jį nuo viso blogio. Stebėjau miegantį sūnų, už kurį būčiau galėjęs paaukoti gyvybę, ir galvojau apie tai, kad vieną dieną, visai greitai, jis užaugs, kartu su draugais bėgs iš pamokų, gaus ketvertą iš matematikos (jeigu paveldės mano genus), užsirakinęs savo kambaryje klausysis garsios muzikos, kartu su draugais trauks į pirmuosius koncertus, trankysis iki paryčių, kol danguje rausva juosta nušvis saulė, pirmą kartą įsimylės, prisigers iš meilės ir kūkčiodamas į skutelius suplėšys gražios mergaitės nuotrauką.
Jis elgsis teisingai ir klys, jausis liiidnas ir beprotiškai laimingas, o aš kaip galėdamas ilgiau būsiu salia šio puikaus jaunuolio, padėdamas ir stebėdamas, kaip jis užaugs geriausia savo paties versija.
Vieną dieną jo pagalbos prireiks man.
Pabučiavau Artūrą ir akimirkai susimąsčiau apie tai, kokiu plonu ledu vaikštome, prisirydami prie kitos gyvos būtybės.
Esame tokie pažeidžiami. Kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą.
Prisiminiau, kaip kadaise rinkome vardą būsimam naujagimiui. Tada matėme tik debesėlį sonogramoje.
– Ar Arturas ne per skambus vardas tokiai mažai būtybei? – tąkart paklausiau. Artūrą įsivaizdavau kaip karalitį, drauge su savo riteriais sėdintį prie apskritojo stalo. – Kodėl ne Yvas, Žilis arba Loranas?
Tu nusijuokei.
– Žiuljenai, juk jis užaugs. Užaugs kartu su vardu, pamatysi. Man patinka Arturas. Tai senas skambus vardas.
Taip likome prie Artūro. Arturas Azulas. Kas išaugs iš mūsų mažojo Apskritojo stab riterių karaliausi Pažiūrėsime. Kaip gaila, kad negali matyti, kaip tavo sūnus tampa vertas savo vardo. Juk įsivaizdavome, kad viskas bus kitaip. Galbūt – galbūt, galbūt, galbūt – viską matai savo gražiomis amžiams užmerktomis akimis.
Tikiuosi, kad taip ir yra. Pažadu tau tinkamai rūpintis mūsų sūnumi.
Šįryt vėl įsivyravo tvarka. Arturas buvo gerai nusiteikęs ir noriai valgė. Tarsi apskritai nebūtų nieko susapnavęs. Vaikai greitai pamiršta. Nepaisant to, jis pareiškė, kad nuo šiol norės miegoti tavo lovoje. Salia jo aš nesijausiąs toks vienišas. Mūsų lova tikrai gerokai jaukesnė.
Vėliau mudu išėjome iš namų, Arturas susijaudinęs stryk – čiojo gatve su mėlynais guminiais batais baltais taškeliais, nes prisiminė, kad šiandien su darželio grupe keliaus į lėlių teatrą Biut Šomono parke. Juk žinai, kaip jam patinka lėlių teatras.
Kitaip nei Arturas, aš jaučiausi kaip sudaužytas. Miegojau ilgiausiai tris valandas. Galbūt vėliau pavyks trumpam nusnūsti. Laimė, šiandien neturiu rimtų įsipareigojimų. Tik esu pakviestas pietų pas Mamie, kuri primygtinai reikalavo apsilankyti. Atvyks ir jos irzlioji sesuo Kerolė su kuoktelėjusiu vyru. Atrodo, kad manęs taip pat laukia lėlių teatras. Scenos, kurias vaidina trijulė, visada absurdiškos ir mirtinai juokingos.
Kad ir kaip būtų, geras maistas ir pasivaikščiojimas iki Varėnė gatvės man išeis tik į naudą.
Kartais pagalvoju, kad viskas būtų paprasčiau, jeigu dirbčiau nuo devynių iki penkių, rytais išeičiau į biurą, o vakare grįžčiau namo. Dienos prabėgtų greičiau, o aš būčiau užimtas. Dabar viską turiu planuoti pats, o tai ne visada paprasta. Laimė, rytais turiu nuvesti Artūrą į darželį. Kitaip nežinau, kada pakilčiau iš lovos. Dažnai su ilgesiu prisimenu, kaip rytais, prieš žadindama Artūrą ir išeidama į mokyklą, drauge su manimi gerdavai kavą lovoje. Tada nevertindavau, kai su dviem dideliais puodeliais palįsdavai atgal po antklode, tačiau šiandien man labai trūksta tų ramybės kupinų penkiolikos minučių drauge prieš pradedant dieną.
Trūksta ne tik jų.
Tau iškeliavus, pamėgau ankstyvus rytmečius. Tai neįkainojamos akimirkos priešprabundant.
Veidu įsikniaubiu į pagalvį ir pusiau miegodamas klausausi, kaip į kambarį tyliai skverbiasi gatvės garsai. Girdžiu pravažiuojantį automobilį. Čiulbantį paukštį. Durų trinktelėjimą. Vaikų juoką. Akimirkai viskas stoja į vietas.
Siekdamas tavo rankos, šnabždu tavo vardą ir atsimerkiu.
Tada vėl susiduriu su tiesa.
Tu toli, o pasaulyje nebėra tvarkos.
Ilgiuosi tavęs, mon amour. Kaip man pagyti?
Mylėsiu tave ir ilgėsiuosi – kol skaisčiam gegužy pumpurai išsprogs, sužaliuos.
