Panardžiusi gausiai sukeistintame chronotope, alternatyviuose pasauliuose, realybės ir vaizduotės srauto lydinyje, jausdavausi nei šiaip, nei taip: H.Murakamio kuriama tekstuali būtis, veikėjų paveikslai, pasakojimo stilius, saspenso, utopijos ir distopijos elementai (prisimenu „1Q84“) labai pagaulūs, intriguojantys, masinantys nepaleisti knygos iš rankų. Ir vis tik kiekviename puslapyje kuriamas ypatingos prasmės, atradimo, susižinojimo, didžiojo literatūrinio sprogimo paslapties atskleidimo pažadas taip ir likdavo pažadu. Knygos pabaigoje pasijusdavau nusivylusi ir suirzusi it trimetis, negavęs saldainio, juk, atrodo, buvau taip arti kažko didelio ir stipraus, bet taip ir negalėjau paliesti, įsitikinti.
H.Murakamio knygos palikdavo gal ne tiek klausimų, kiek sprūstančios prasmės jausmą, skatindavo kvestionuoti pačios prasmės egzistavimą autoriaus kuriamuose romanuose, apmąstyti postmodernizmo estetikos invariacijas. Manau, kad tas faktas, greta gero pasakotojo „etiketės“, yra net savotiškas H.Murakamio literatūrinis firminis ženklas – intriguoti, vesti per negailestingą stebuklų šalį, bet taip ir neatvesti prie pasaulio galo, vesti klajoklius medžioti avių, bet sustoti nakčiai. Ir neperžengti Rubikono. Atsižaidžiau. Galiu surimtėti ir atskleisti skaitytojui savo lūkestį – apsidžiaugiau, kad „Baltos lankos“ ėmėsi leisti pirmuosius H.Murakamio romanus. Tikėjausi, kad kūrybiniame pirmavaizdyje prasiskleis labiau išgrynintas, konceptualus autoriaus tekstų braižas, kad pavyks apčiuopti kvintesencijas ir gal net suvokti tokio menamo pažadų netesėjimo šaknis ir priežastis. Ir panašu, kad mano lūkesčiai, atsimušę į ankstyvųjų romanų tekstus, surezonuoja ir pagaliau išsipildo.
Pirmas dalykas, pradžiuginęs atsivertus romanus, paties autoriaus žodis – pratarmė „Mano virtuvinės literatūros gimimas“. Buvo labai įdomu, tikslinga ir naudinga pasidairyti po H.Murakamio literatūrinę virtuvę. Įžanginis tekstas parašytas labai gyvai ir, regis, nuoširdžiai. Prakalba, įvardijus, kad H.Murakamis savo, kaip romanisto, karjeros pradžią vis tik sieja su pirmuoju didelės apimties kūriniu „Avies medžioklė“, reziumuojama santykiu su ankstesniaisiais kūriniais: „Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės“ (18 p.).
Kūrybinių inspiracijų ir metodų refleksijos organiškai pereina į pirmąjį romaną – „Išgirsk vėjo dainą“ pradedamas pasvarstymais apie rašymus, įtraukiant literatūrinius intertekstus, pasitelkiant menamo rašytojo Dereko Hartfildo tekstų recepcijas. Apskritai, ankstyvajam H.Murakamiui itin rūpi rašytojo tapatybės steigtis – ją matuojasi ir pasakotojas, ir jo bičiulis Pelė. „Išgirsk vėjo dainą“ protagonistas teigia, kad nors rašyti tekstus jam yra „labai skausmingas darbas“, vis tik jis suteikia egzistencijai tam tikrus rėmus: „Tačiau, nepaisant visko, rašyti tekstus yra malonus užsiėmimas. Nes, palyginti su kančia gyventi, o juolab suteikti tam prasmę, tai labai paprasta“ (23 p.).
Rašymas romano veikėjams tampa savotišku plaustu, galimybe sugriebti, o gal ir perkonstruoti gyvenamąjį pasaulį – tam tikra prasme egzistencinis siaubas, ontologinė pilkuma ir gyvenamojo pasaulio tveriamas sukeistinimas išveikiamas fikcijoje, tarsi susigrąžinant savo galią. Kartu rašymas tampa prieiga išgyventi gana retą būties nuskaistėjimą, išsigryninimą, pokalbiu su būtimi, su vieniu. Kaip teigia romano veikėjas Pelė: „Tylėdamas žiūrėjau į pilkapį, klausiausi vandens paviršiumi slystančio vėjo. <...> Kitaip tariant, cikados ir varlės, ir vorai, ir vėjas, susilieję į viena, sruveno visata. – Žinai, kaskart, kai rašau, prisimenu tą vasaros popietę ir medžiais apžėlusį pilkapį. Ir tuomet pagalvoju. Kaip būtų nuostabu, jei galėčiau ką nors parašyti cikadoms, varlėms ir vorams, toms vasaros žolėms, ir vėjui“ (109 p.).
Tačiau be rašymo-terapijos šis romanas itin alsuoja neišsipildymais, neviltimi, prarastimi, tamsa. Ypač daug jame mirties. Atsispiriant nuo istorinio konteksto – JAV prezidento J.F.Kennedy nužudymo – išėjimas persmelkia visą romano tekstą. Ta mirtis ironiška, groteskiška (protagonisto dėdė žūsta pasibaigus karui, užlipęs ant savo paties padėtos minos), patiriama kaip laukianti (protagonistas apmąsto senatvę ir mirties laukimą), didžiąją mirtį mėginama įveikti pasitelkus mažąją mirtį (protagonisto ir Pelės aptariamos knygos veikėja manosi serganti nepagydoma liga, todėl nuvažiuoja į vasarvietę ir visą laiką masturbuojasi), nuo istorinio konteksto (Didžiosios depresijos nulemtos savižudybės) pereinama prie asmeniškesnio santykio su savižudybe (protagonistas svarsto, kad jei labai imtų į širdį senėjimo faktą, jam beliktų nušokti nuo Empire State Building stogo), pasikorė trečioji protagonisto mergina, naujos merginos Džei tėvas mirė nuo smegenų auglio, pasitelkiamame cituojamame intertekste, Žiulio Mišlė „Raganose“, myriop nuteisiama aštuoni šimtai „raganų“, o pabūgę, šešiolika nusižudo pačios. Mirtis, regis, įaugusi į patį teksto kūną, neišraunama ir nesibaigianti, neišvengiamybė, ištiktis. Greta mirties pamatinį nesaugumą kuria ir ligos patirtys – Džei girdi įsivaizduojamus balsus, į radijo laidą rašo sunkia neurologine liga serganti mergina.
H.Murakamio kuriama tekstuali būtis, veikėjų paveikslai, pasakojimo stilius, saspenso, utopijos ir distopijos elementai (prisimenu „1Q84“) labai pagaulūs, intriguojantys, masinantys nepaleisti knygos iš rankų.
Egzistencinė grėsmė persikelia ir į sapnus: „Aš buvau didelis juodas paukštis ir skridau viršum džiunglių į rytus. Buvau sužeistas, mano plunksnos buvo apskretusios juodais kraujo krešuliais. Danguje rytų pusėje ėmė telktis grėsmingi juodi debesys, aplinkui dvelkė lengvas lietaus kvapas“ (94 p.). Šis sapnas, prisimenant psichoanalizės diskursą, konotuoja sužeistos sielos, savasties, besiskleidžiančios nesaugioje aplinkoje, veikiamos gyvenamojo pasaulio force majeure, motyvą.
Gyvenamojo pasaulio force majeure juntamas ir kituose romano momentuose, pavyzdžiui, vėl pasitelkdamas menamus literatūrinius intertekstus, Hartfildo „Marso šulinius“, protagonistas, naudodamas metaliteratūrinį elementą, fikciją, pasakoja apie marsiečių iškastus šulinius ir jais keliaujantį jaunuolį. Apie pasaulio prarastį, šalia esančią mirtį jam praneša „vėjas“ – klajojantis laike ir esantis anapus mirties ir gyvenimo. Čia atsiranda medžiagos ir pavadinimo konotacijoms. Fikcijos jaunuolis nepakelia vėjo nešamos žinios ir nusižudo, o romano veikėja sakosi esanti pagauta „pikto vėjo“, tačiau pavadinimo imperatyvas vis tik skatina išgirsti žiaurią, bet labai tikrą vėjo dainą, išgirsti save toje dainoje, priimti išgirstąjį Aš – nepasisekusį, mirtingą, paženklintą nesusiklosčiusių santykių esamajame gyvenamojo pasaulio nesaugume. Paradoksalu, bet tik išgirdęs tą vėjo dainą, gali tapti autentiškas, išgyventi žiauraus grožio prisotintas akimirkas, patirti rašyti skatinantį vienį. Tokio stoiškumo persmelktas visas romano tekstas – čia mažai „draskymosi“, toji ontologinė neviltis priimama daugiausia kaip neišvengiamybė, jau minėta pasaulio force majeure.
„1973-iųjų kiniškas biliardas“ parašytas kaip romano „Išgirsk vėjo dainą“ tęsinys. Tiek tematinis, tiek kvintesencinis. Antrajame romane protagonistas itin mėgsta klausytis kitų žmonių pasakojimų – kartais pačių neįtikinamiausių žinių Kitam ir pasauliui. Romano protagonistas prisimena ir savo istorijas – mirusią merginą Naoko. Ir tuose prisiminimuose ieško prarasto laiko, tačiau, kaip ir ankstesniame romane, suranda vis stiprėjančią egzistencinę neviltį: „Atrodė, kad viskas nuo pradžios iki galo yra tik vieno ir to paties pasikartojimas. Begalinis deja vu, sulig kiekvienu atsikartojimu vis blogesnis“ (25 p.). Neviltį pajunta ir į naujo romano tekstą persikėlęs protagonisto bičiulis Pelė. Kaip ir ankstesniajame romane, išgyvenama frustracija, santykių griūtys, tuštumos jausmas, kai „jau nebeturima ko duoti kitiems“. Kaip ir pirmajame romane, čia esti praktinės ir teorinės išminties, prasmės paieškų nesaugiame pasaulyje, filosofinių pokalbių, daug atvirų ir paslėptų intelektualinių motyvų.
Dar vienas abu romanus siejantis motyvas – šuliniai. „1973-iųjų kiniškame biliarde“ šulinys tampa paslėpties, neaiškumo, vidinių gelmių simboliu: „Tamsa. Mūsų širdyse glūdi išraustas ne vienas šulinys. O virš tų šulinių sklando paukščiai“ (117 p.). „Išgirsk vėjo dainą“ buvo pabrėžiamas protagonisto jausmų pasaulio suveržimas, gyvenimas su puse jausmų, tuo tarpu jausmų stagnaciją, kaip tuštumą, patiria Pelė. Tačiau H. Murakamio kuriama tuštuma yra vaisinga. Stebėdamas jūrą, veikėjas išgyvena pilnatvės, vienio akimirką, „kai šviesa maišosi su tamsa ir kai tamsa siekia įveikti šviesą“ (67 p.).
Apskritai abiejuose romanuose veikėjų patiriamas žiauraus pasaulio grožis, katarsis yra sutinkamas gamtoje. Antrajame romane pasaulis vis labiau sukeistinamas – „Išgirsk vėjo dainą“ veikėja pabunda šalia nepažįstamo protagonisto, tačiau ši situacija lengvai paaiškinama.
Tuo tarpu „1973-iųjų kiniškame biliarde“ viskas mįslingiau – protagonistas pabunda šalia nežinia iš kur į jo gyvenimą ir į jo lovą patekusių bevardžių dvynių. Toks motyvas konotuoja ir nuostabą, gyvenamojo pasaulio force majeure (protagonistas priima dviejų moterų atsiradimą jo gyvenime kaip neišvengiamybę, besąlygiškai), savotišką egzistencinę įmestį. Ir šiame romane rasime rašymo refleksijų, metaliteratūriškumo, istorinių, literatūrinių, filosofinių ir kitokių intertekstų. Ir šis romanas alsuoja mirtimi: Naoko, pirmojo jos namo šeimininko mirtis nuo plaučių vėžio, šiurpi šulinių kasėjo mirtis, įtempto laukimo prisotintos akimirkos, kai pasiuntinuko beldimas į duris konotuodavo „mirties dievo atėjimą“, Pelė su mylimąja vaikšto po Vėlių sodą, o „mirtis buvo įsišaknijusi kiekviename tos didžiulės teritorijos lopinėlyje“. Romane esti ir simbolinė komutatoriaus mirtis. Jam rengiamos keistos laidotuvių apeigos – per nonsenso poetiką ir absurdą atskleidžiama pasaulio ir žmogaus trapumo, irumo ir to išgedėjimo, priėmimo motyvas.
Antrasis H.Murakamio romanas dar žaidybiškesnis. Žaidimas skleidžiasi keliais sluoksniais – tai ir romano rašymo kaip žaidimo dekonstrukcija, dvynių vitališkumas ir elgesio lengvumas, laisvumas, komutatoriaus laidojimo epizodas, kiniško biliardo motyvas. Pastarasis romane itin svarbus. Kaip teigia protagonistas: „Kiniško biliardo tikslas – ne ego saviraiška, o ego transformavimas. Ne ego padidinimas, o ego sumažinimas. Ne analizė, o apibendrinimas“ (43 p.). Toks galėtų būti ir romano moto.
Nors prakalboje ir recenzijos pradžioje cituotoje ištaroje H. Murakamis teigia, kad savo, kaip rašytojo, gimimą sieja su „Avies medžiokle“, ir sako, kad nesusitinka su ankstyvaisiais savo romanais, murakamiškas braižas tikrai justi ir šiuose pirmuosiuose tekstuose. Ir temos liko tos pačios, tik „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškame biliarde“ jos gerokai grynesnės, atviresnės, menkiau tepridengtos fikcija. Šie pirmieji romanai man, regis, gali padėti geriau suvokti vėlyvesnįjį rašymą. Svarstau, kuris H. Murakamis man labiau patinka? Žinoma, po sukeistintą pasaulį vaikščioti įdomiau ir smalsiau, bet gryni dalykai kartais paveikesni už pačias išmoningiausias sukeistinto pasaulio vizijas.
Haruki Murakami. „Išgirsk vėjo dainą“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė. Vilnius: „Baltos lankos“, 2017.
Haruki Murakami. „1973-iųjų kiniškas biliardas“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė. Vilnius: „Baltos lankos“, 2017.
