Taip man nutiko atradus dvi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas gerai keistas knygas – Sayaka Murata romaną „Kombinio moteris“ ir Ottessa Moshfegh – „Mano miego ir poilsio metai“. Abi rašytojos meta burtą, ir žengia per literatūrinį Rubikoną, pasirinkdamos iš skirtingų perspektyvų nagrinėti drąsias, provokuojančias temas apie paribio žmones, apie centrinio būvio arba sistemos netobulumus ir mėginančius tame netobulame pasaulyje išgyventi veikėjus.
Nedidukas, bet labai talpus romanas „Kombinio moteris“ pasakoja apie 36-erių pagrindinę veikėją Keiko Furukurą, kuri dirba valandine darbuotoja būtinųjų prekių parduotuvėje – Japonijoje vadinamoje kombiniu. Negano to, Keiko – netekėjusi, neturi vaikino ir neplanuoja atžalų – taigi, daro visas „didžiąsias visuomenines nuodėmes“, leidžiančias apie ją šnibždėtis, visiems, priklausantiems sociumo centro pajėgoms. Dėl Keiko išgyvena jos tėvai ir normali sesuo, vis besitikintys stebuklingo socialinio pagijimo, kurio scenarijus yra maždaug toks: moteris susiranda normalų etatinį darbą arba/ir sutinka tinkamą vyriškį ir sukuria šeimą.
Apie Keiko šnibždasi tariamieji draugai, vis įtariau žiūrintys į jos priežastis (sveikatos trukdžiai) rinktis „tokį“ gyvenimo būdą. Vis tik, paradoksalu tai, kad šis paaiškinimas, pateikiamas kaip išgalvotas, didžiąja dalimi yra teisingas, tik to iki galo nesuvokia ne tik pagrindinės veikėjos artimieji, bet gal net ir pati Keiko. Turiu omeny jautrią pusiausvyrą tarp psichologinio sutrikimo, sindromo ir vadinamojo normalumo. Viena mano interpretacijų versija kužda, kad Keiko būties paaiškinimas gali remtis ir diagnoze – Aspergerio sindromu, autizmu. Jos vaikystės, paauglystės epizodai, tam tikrose situacijose padaryti sprendimai, atskleidžiami knygos pradžioje, žymi, kaip sunku Keiko suprasti privalomuosius kitų žmonių jausmus ir elgesio motyvus ir, apskritai, bendravimo taisykles, įsigalėjusias visuomenės sanklodoje.
Pavyzdžiui, kai visi vaikai braukia ašaras dėl nudvėsusio paukštelio, Keiko nori jų sugauti daugiau – vakarienei; arba, susipešusius berniukus ji skiria...kastuvo smūgiais. Ir viskas ne iš piktų ar sadistinių intencijų, tiesiog Keiko tokia yra, ji taip supranta pasaulį. Tam tikrų jausmų ir reakcijų stygius merginą kamuoja – ji mato, kaip dėl to išgyvena tėvai ir sesuo, ir pasiryžta pasveikti.
Darbas kombinyje tampa savotiška Keiko panacėja, o tai ne taip jau paradoksalu, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, turint omeny galimą veikėjos diagnozę. Mat šioje būtinųjų prekių parduotuvėje yra labai aiškios taisyklės, apibrėžiančios veikos būdus. Tokia mašinali, struktūruota schema iliustruojama tvarkingai sudėtų prekių metafora, padeda Keiko pasijusti tinkamu, naudingu visuomenės aparato sraigteliu. Viena vertus, tai jos būdas pasveikti, integruotis į kombinio garsų dūzgimo melodiją, kuri jai tampa daugiau nei kakofonija – Keiko čia girdi labai savitos harmonijos natas. Norėdama pritapti, Keiko kopijuoja bendradarbių mimikas, perka tokių pačių prekinių ženklų drabužius ir pagaliau jaučiasi...savo vietoje. Kombinis – jos namai, jos tikroji meilė, nes suteikė herojai naudingumo ir menamo sveikumo pojūtį.
Tai aplinkiniams, centro žmonėms, vis labiau kliūva jos (pa)ribinis gyvenimo būdas – mat jie negali nutuokti, kokia tikroji veikėjos darbo kombinyje prasmė. O įvykusi išdavystė – Keiko mėginimas mesti darbą kombinyje ir kurti labai nenatūralų, primenantį sandėrį, groteskišką santykį su vyru – parodo, koks svarbus jai yra pasirinktas gyvenimo pamatas, buvimas ta sistemos sraigtelio dalimi, kurią ji vis tik pasirinko pati.
Knyga pasakoja apie drąsą ir kainą būti kitokiu, mesti iššūkį visuomenės taisyklėms, privalomajam būviui.
Kita vertus, man nesinori prisirišti tik prie vienos interpretacijos linijos ir sieti Keiko pasirinkimų motyvus vien tik su Aspergerio sindromu ar autizmu. Knyga pasakoja apie drąsą ir kainą būti kitokiu, mesti iššūkį visuomenės taisyklėms, privalomajam būviui. Šis romanas – ir apie susvetimėjimą, šaltį, egzistencijos schematiškumą. Tai – kritika šiuolaikinei (ne tik) Japonijos visuomenei ir šlovinimas pasirinkimo laisvės, net jei tas pasirinkimas visiškai nesuprantamas kitiems. „Kombinio moteris“ – ir išdidintas groteskiškas sistemos veidas, ir struktūros pasirinkimas vis labiau labilėjančiame pasaulyje, ir drąsa matyti prasmę tame, kas kitam esti visiška beprasmybė.
Tai – švelnus kombinio, kaip sistemos, pašiepimas, o kartu – besąlygiška meilė jam, tai mechaniško mechanizmo reabilitacija į visas puses siūbuojančiame pasaulio laive. Tai – suaugimas su tapatybe, kuri teikia paguodą: „Dabar man paaiškėjo. Labiau nei žmogus esu kombinio darbuotoja. Tegu mane laikys iškrypėle, tegu stipsiu iš bado kaip šuo, bet nuo to negaliu pabėgti. Kiekviena mano kūno ląstelė yra gyva dėl kombinio“ (139 p.). Kontroversiškas, įtaigus, puikiu, tiksliu, bet detaliu stiliumi papasakotas romanas.
Beje, kūrinyje esti ir autobiografiškumo motyvas – pati romano autorė jau kelis dešimtmečius dirba kombinyje, nepaisant gautų prestižinių premijų ir literatūrinės sėkmės. Sayakai tai – puikus knygų personažų gaudymas. Bet, perskaičius „Kombinio moters“ gale esantį laišką, suprantu, kad ne tik ši priežastis masina Murata.
Labai laukiu kitų šios autorės kūrinių vertimų.
Kitoje knygoje – Ottessa Moshfegh romane „Mano miego ir poilsio metai“ taip pat vaikštoma sociumo taisyklių paribiais, nihilizmo centru, egzistencijos ašmenų briaunomis – radikaliai, su nemenka grotesko ir šokiruojančio natūralizmo doze. Įspėju, kad skaitant romaną, atsiveria labai daug tuštumos, sąmonės ir jausmų dykynės – bet tai man pasirodė itin tikslu ir taiklu – apie mūsų gyvenamąjį pasaulį. Pagrindinė veikėja – jauna, iš pirmo žvilgsnio atrodanti itin sėkminga, mergina – ji fiziškai sveika, turi pinigų, dirba populiarioje galerijoje, yra išvaizdi ir traukianti dėmesį.
Vis tik joje slypi niekuo neužpildoma tuštuma, niekio alkis, toks stiprus, kad skatina imtis drastiškos priemonės – nuolat svaiginantis neuroleptikais, barbitūratais, migdomaisiais ir kito plauko sąmonę slopinančiais medikamentais, pramiegoti...metus. Dar kitas romano posūkio kampas matyti tada, kai vartojant vaistą „Infermiterolį“ išsijungia veikėjos sąmonė – kelias dienas būdravusi ir leidusis į nuotykius, ji nieko neprisimena...
Nuolat balansuojanti tarp žlugimo ir išsigelbėjimo, herojė ieško palaimingos sąmonės tuštumos, kad galėtų iš tikrųjų bent trumpą laiką vadintis „niekio dukra“.
Nuolat balansuojanti tarp žlugimo ir išsigelbėjimo, herojė ieško palaimingos sąmonės tuštumos, kad galėtų iš tikrųjų bent trumpą laiką vadintis „niekio dukra“, kaip sako pseudogydytoja Tatl: „Daugiausia mes esame tuštuma. Daugiausia esame nebūtis. Tralialia. Ir visi esame tas pats niekis. Jūs ir aš užpildome erdvę niekiu“ (85 – 86 p.). Įsikūnijimas į niekį – savotiškas atnašavimas nebūčiai – tai pagrindinės veikėjos trokštama sedacija nuo šio pasaulio sukeliamo skausmo, chaoso, prarasties, nenusisekusių santykių, problemiškų šeimos ryšių. Romano originalumą stiprinantis sprendimas – pagrindinė veikėja netrokšta fizinės mirties, ji tikisi ir nori atgimti kitu žmogumi, apvalyti savo pasaulį taip, kad jis taip smarkiai nežeistų: „Ankstesnis mano gyvenimas atrodys kaip sapnas ir vėl galėsiu pradėti iš naujo, dėl nieko nesigailėdama, atsiremdama į palaimą ir giedrą ramybę, sukauptą per miego ir poilsio metus“ (62 p.).
Narkoleptinis miegas – drauge su 8-ojo dešimtmečio filmais (Whoopi Goldberg ir Harrisonas Fordas) tampa savotišku tikruoju vaistu ir terapija, skirta sveikti nuo pasaulio kvailybės. Dėsninga, tačiau pateikiama subtiliai ir neprikišamai – aišku, kad daugelis dalykų, tarp jų ir žiūra į gyvenamąją aplinką, susiformuoja vaikystėje ir paauglystėje. Šiame romane irgi pateikiamos ankstesnio veikėjos gyvenimo detalės, padedančios geriau suvokti herojės pasirinkimus. Dvelks šalčiu – dėl neišgedėtų ir neišgedimų artimųjų, jų poelgių žiaurybės ir atsivėrusios neužpildomos kiaurymės. Ir tiesą sakant, romane vaizduojamas pasaulis ir žmonių santykiai veikėjai jau yra pakankamas motyvas ilgam žiemos miegui – vaikystės traumos, lėkšta bulimikė draugė, išnaudojantis egocentrikas vaikinas, šarlatanė psichiatrė ir burbulinis meno pasaulis (šis sluoksnis priminė kino juostą „Kvadartas“) – barbitūratai visai gera išeitis, ar ne?
Taigi, kaip ir „Kombinio moteryje“, Moshfegh knygoje pateikiama visuomenės sanklodos ir individų kritika, analizuojami visokio pobūdžio disfunkciniai individų santykiai. Rupi, vietomis itin šiurkšti ir natūralistiška kalba kūrė stingdančią įtaigą ir paveikumą, brėžė štrichus „niekio dukros“ portrete. Tačiau iš tiesų labiausiai šiurpau ne nuo pornografinių intarpų, o nuo visiškai neatsakingos farmacijos kompanijų deivės – daktarės Tatl – paveikslo. Kilo tik vienas romaną kvestionuojantis klausimas – kaip, vartodama tokią skirtingų grupių vaistų gausybę, pagrindinė veikėja neperdozavo? Bet šitą sluoksnį palieku tikrinti skaitytojams-farmacininkams.
O šiaip, pabaigoje leisiu sau pasakyti šį tą asmeniško – pažįstu neuroleptinio miego saldybę ir troškulį pasaulį pramiegoti, todėl tai – mano romanas, kurį skaičiau su pačiu didžiausiu įsitraukimu. Norėčiau paskaityti ir kitus autorės romanus. Nes ji tikrai „nepilsto kapučino“. Ir labai gali būti, kad iš tiesų yra „suknistai geniali“.
Tiek „Kombinio moterį“, tiek „Mano miego ir poilsio metus“ rekomenduoju visiems gerai kitokių knygų skaitytojams, kontroversiškų, sudėtingų temų ir unikalių siužetų mėgėjams bei literatūros gurmanams. Puikūs, kūrybiški, vertingi romanai.
Sayaka Murata „Kombinio moteris“ (Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“ (iš anglų k. vertė Aušra Karsokienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
