Nežinau, ar iš baimės nusivilti, ar nerasdama kažko tikrai traukiančio akį, prisipažinsiu, begėdiškai detektyvus nurašydavau – pasvarčiusi pasigesdavau to slaptingo literartūriškumo, ir dar slaptingesnio gelmens. Snobė? Hm, galbūt. Bet staiga mane kažkas ištiko – ir užsikabinau. Perskaičiau keletą tikrai patikusių romanų (jau Audriaus Ožalo rekomenduotus „Sausrą“ ir „Moterį lange“) – ir norėjau vis daugiau, komplikuočiau ir įdomiau. Labiausiai mane kabina psichologiniai trileriai – ypač tie, kuriuose vienaip ar kitaip užsimenama apie psichikos sutrikimus, keliamas tikrovės ir iliuzijos santykio klausimas, na ir taip – netikėtumo momentas – kai pats pasijunti „išdurtas“, kiek bespėliotum atomazgą.
Įdomūs man pasirodė ir du gal kiek mažiau aptarti Sofoklio psichologiniai trileriai: pernai metais išleistas Nualos Elwood romanas „Mano sesers kaulai“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė) ir šių metų naujiena – A.J. Rich „Ranka, kuri tave maitina“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė).
Jei reikėtų rinktis tarp šių dviejų – pirmą vietą atiduočiau „Mano sesers kaulams”. Kūrinyje susipina keletas sluoksnių, o tai yra neabejotinai gerai. Romano protagonistė Keitė kenčia nuo potrauminio streso sindromo – ji yra talentinga karo žurnalistė, nuolat vykstanti į pavojingas misijas. Paskutinė misija Sirijoje moterį paliečia itin asmeniškai, dar giliau ne visos kitos, mat su besislepiančia šeima, ypač berniuku, Keitė užmezga glaudų emocinį ryšį. Įvykusi tragedija – tarsi visų patirtų siaubų paskutinis lašas – protagonistė patiria sunkų potraumį streso sindromą – su garsinėmis haliucinacijomis, stipriais vartojamais vaistais, desperacija. Prisilietimas prie karo korespondentų išgyvenimų man pasirodė gana tikroviškas ir tikslus, kaip ir potrauminio sutrikimo identifikacija.
Gražiai sužaista kaulų simboliu – Selės traiškomi žuvėdros kauleliai ir sutraiškytos seserų savasties, sielos atramos.
Negana to, Keitė neseniai prarado mamą, o jos sesuo – savo tamsose paskendusi, kartėlio kupina alkoholikė. Abi seseris kankina karčios vaikystės prisiminimai – po broliuko mirties tėvas tampa smurtaujančiu alkoholiku. Romane gerai atskleidžiamas tas pats skausmo šaltinis ir skirtingas visų šeimos narių elgesys – mama ir Keitės sesuo bijo tėvą užrūstinti, o pati Keitė ryžtasi maištauti prieš gimdytojo despotiškumą ir, žinoma, susilaukia pasekmių. Stipri man pasirodė scena, kuomet šaltą naktį tėvo išvaryta Keitė prašo sesers ją įleisti, o toji patirdama baimės ir svetimumo jausmą, Keitės neįleidžia. Sudėtingas seserų tarpusavio santykis – tik vienas „Mano sesers kaulų“ sluoksnis. Čia sudėtingi bene visi santykiai – Keitės ir vedusio meilužio Kriso, Selės ir mamos, Selės ir jos paauglystėje pagimdytos dukters Hanos, Selės ir jos vyro Polo. Gražiai sužaista kaulų simboliu – Selės traiškomi žuvėdros kauleliai ir sutraiškytos seserų savasties, sielos atramos.
Nenoriu „spoilinti“ esminio trilerio turinio – įtrariau, kas yra antipodas, bet tikrai nenuspėjau Hanos ir Deivido linijos. Dar romane gudriai sužaista prologu – ir dviejų seserų – romano kalbėtojų – perspektyvomis. Kurios sesers pelenus artimieji barsto į jūrą – paaiškėja tik pačioje pabaigoje, nes perspektyvos keičiasi. Gal ne visais motyvais patikėjau (kai paskaitysit, gali užkliūti Deivido pasirodymai – kaip jam apskritai leisdavo ištrūkti?). Ir dar – manau, ant viršelio visai nereikia dėti tokių „suflerių“ kaip: „tas kuriuo tu pasitiki, Tau meluoja“, nes įžvalgiam skaitytojui tai gali labai „palengvinti“ skaitymą. Pavyzdžiui, dėl to sakinio aš iš karto nuspėjau, kas bus romano psichopatė/psichopatas.
A. J. Rich (autorių duetas: Amy Hempel ir Jillės Ciment) trileris „Ranka, kuri tave maitina“ taip pat gerai susiskaitė. Pagrindinė veikėja Morgana yra teismo psichologijos studentė, rašo magistro darbą apie potencialių akų ir smurtautojų psichologinius portretus, turi mylimąjį, o vaikystės traumos, rodos, nutolo.
Tačiau radus žiauriai suniokotą mylimojo Benento kūną, visas Morganos pasaulis apsiverčia. Labiausiai man romane patiko psichologijos žinios – sociopato ir psichopato skirtys, priežastys, nulėmusios aukos sindromą, aukos ir budelio ryšys, paprasčiau tariant – kodėl gerosios ir globėjiškos moterys pritraukia „budelius sociopatus“. Dar buvo įdomu tai, kad ne visada teorinės žinios pritaikomos praktikoje – Morganai, išsilavinusiai specialistei, tik po Beneto mirties paaiškėja subtilūs momentai – veikėjos priklausomybė nuo mylimojo ir nuolatinės jo manipuliacijos. Patiko ir gyvūnų globos motyvas, ir vaikystės traumų įtaka asmenybės tapatybei, Bilės personažas, taip pat iki paskutinių puslapių išlaikyta intriga.
„Baltų lankų“ išleistą debiutinį A.J.Finn romaną „Moteris lange“ (į lietuvių kalbą vertė Aidas Jurašius) tiesiog prarijau. Labai patiko Anos personažo spalvų niūrumas – moteris serga sunkaus laipsnio agorafobija, taigi, menamai nesaugioje erdvėje, tik išėjus į lauką, veikėją ištinka siaubingi panikos priepuoliai. Todėl moteris jau dešimt mėnesių neišeina iš namų. Labai labai įdomu.
Vienintelė Anos paguoda – profesiniai įgūdžiai, prisimenami el.erdvėje dalinant patarimus kitiems agorafobikams ir vojerisitinis smalsulys, pro langą stebint kaimynus. Romanas kelia daug klausimų – ką iš tiesų matė Ana, stebėdama kaimynų langus? Ar moteris, su kuria Ana bendravo, reali? Kodėl protagonistė gyvena atskirai nuo vyro ir dukters? Kokios kaltės ją slegia?
Romanas, atskleidžiantis mūsų didžiausias tamsas. Kaip ir anksčiau aptartuose kūriniuose pabrėžiama skirtis – kaip lengva pastebėti nesklandumus kito gyvenime ir kaip sunku žinias pritaikyti sau pačiam, koks stiprus gali būti neigimas. Visi trys aptarti trileriai kalbėjo ir apie pasitikėjimą savimi, savo nuojauta – net ir tada, kai netiki niekas kitas, net ir tada, kai turi psichologinių/psichikos problemų. Apie drąsą ir riziką. Apie pirmuosius ir paskutinius mūšius.
Patiks nebanalių detektyvų mėgėjams ir tiems, kurie mėgsta landžioti po savo ir kitų sąmonės ir pasąmonės užkaborius.
Nesulūžkim. O jei – sugydykim tuos ir tai, kas dar gali sugyti.
