Išties leidykla iš karto perleido net tris garsiausius rašytojo kūrinius. Nepaminėtas liko romanas „Čempionų pusryčiai“, kuris pirmą kartą išleistas 1973 metais.
Suprasti akimirksniu
- K.Vonnegutas kovojo Antrajame pasauliniame kare, išgyveno Dresdeno bombardavimą
- Amerikiečių autorius sukūrė savitą rašymo stilių
- Knygose nagrinėja gyvenimo absurdo temas
- Garsiausi kūriniai – „Katės lopšys“ (1963 m.), „Skerdykla Nr. 5“ (1969 m.) ir „Čempionų pusryčiai“ (1973 m.)
Romanas „Katės lopšys“ pirmą kartą išleistas 1963 metais, o „Skerdykla Nr. 5“, kuri dažai įvardijama kaip geriausia K.Voneguto knyga, skaitytojus pasiekė dar 1969 metais.
Nuo geriausio amerikiečio kūrinio pasirodymo praėjo jau daugiau nei 40 metų, tačiau „Kitos knygos“ sprendimas perleisti šiuos romanus tik rodo, kad K.Vonnegutas tikrai nepraranda populiarumo. Laidos „15min knygos“ svečiai – humoristas Paulius Ambrazevičius, dainininkas Marijonas Mikutavičius ir ekonomistė Ingrida Šimonytė – šio rašytojo kūrybą priskyrė prie labiausiai įsiminusių.
Tad kas tas K.Vonnegutas?
Žvelgiant į šį autorių derėtų pradėti nuo to, kad jo tikrasis vardas Kurtas Vonnegutas jaunesnysis. Mat Kurtas Vonnegutas buvo jo tėvas.
Tai vokiečio kilmės rašytojas, kuris dar jaunystėje ketino tapti mokslininku – studijavo chemiją ir antropologiją. Jis dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, o vėliau tapo vienu iš laimingųjų, išgyvenusių 1945 metų Dresdeno bombardavimą, kurio metu žuvo daugiau kaip 20 tūkst. žmonių.
Kare įgautą patirtį K.Vonnegutas sudėjo į savo kūrybą. O rašyti jis pradėjo dėl to, kad galėtų mesti nemėgstamą darbą bendrovėje „General Electric“. Ir savo tikslą jis pasiekė – sukūrė savitą stilių, kuriame satyra, filosofinėmis idėjomis ir humoru perpintos gyvenimo absurdo temos sulaukė pasaulio skaitytojų dėmesio.
„Skerdykla Nr. 5“
1969 metais pirmą kartą išleistas romanas vadinamas K.Vonneguto kūrybos piko rezultatu. Tai geriausiai vertinamas jo kūrinys.
Romane K.Vonnegutas pasakotojo akimis žvelgia į Bilio Piligrimo gyvenimą, kuris yra daugiau nei spalvingas. Bilis išmoksta keliauti per laiką. Taip jis vis iš naujo išgyvena Dresdeno bombardavimą, kraupius Antrojo pasaulinio karo momentus, po kurių grįžta atgal į JAV. Jis taip pat kas kartą iš naujo patiria lėktuvo katastrofą, kurios metu jam sužalojamos smegenys. Galiausiai – Bilis apsilanko ir Tralfamadoro planetoje, į kurią jį atgabena pagrobę ateiviai.
Tai vienas iš tų kūrinių, kurio siužeto vingius sunku apibūdinti keliais žodžiais. Visgi jei reiktų tai padarytų, tektų pasakyti abstrakčiai – meistriškai parašyta istorija.
Romanas kupinas satyros ir juodojo humoro. Pavyzdžiui, bet kokias karo mirtis arba niūrius nutikimus, K.Vonegutas reziumuoja dviem žodžiais – „Nieko nepadarysi“. Tai yra pats paprasčiausias karo žiaurumų vertinimas – būtent „Skerdykla Nr. 5“ yra viena garsiausių antikarinių knygų.
K.Vonegutas romane karą perteikia kaip neišvengiamą įvykį, kuris susijęs su kasdieniu absurdu. Tad nieko ir nepadarysi, kad jis vyksta, nieko nepadarysi, jog žmonės žūsta.
Kalbėdamas apie karą knygos autorius daugiausia dėmesio skiria Dresdenui, kuris 1945 metais buvo sunaikintas. Šiame mieste per atakas buvo ir pats K.Vonnegutas, nes tuo metu tarnavo sąjungininkų pajėgose. Jis buvo vienu iš tų laimingųjų, kuriam pavyko išgyventi šį žiaurų puolimą. Tad ir pati knyga yra persmelkta K.Vonneguto išgyvenimų, tai tarsi jo autobiografija.
Tiesa, skaitydamas šį kūrinį vis prisimindavau Balio Sruogos „Dievų mišką“. Kažkuo panašus humoras, panašios koncentracijos stovyklos, panašus absurdo sukurtas karas, panašios išgyvenimo istorijos. Tik K.Vonnegutas šioje situacijoje kelia filosofinio pobūdžio klausimų.
Tai vienas iš tų kūrinių, kurio siužeto vingius sunku apibūdinti keliais žodžiais.
Romane „Skerdykla Nr. 5“ autorius mirties idėją pateikia kaip neišvengiamą, tačiau kartu ir nieko nelemiantį įvykį. Pasak jo personažo Bilio Piligrimo, po mirties žmogus nemiršta, o tiesiog persikelia į kitą laiko plotmę. Reikia įsidėmėti, kad šiame kūrinyje laiko sąvokos nėra.
Išties tai knyga, kurioje yra daug ir įvairių akcentų, o kiekvienas skaitytojas ras sau artimą idėją.
Ir nors po pirmųjų puslapių buvau kiek nusivylęs, kad šis klasika vadinamas kūrinys gali nepateisinti vilčių, tačiau baigęs skaityti galiu pasakyti tik tiek – idealiai sukurta istorija, kuri patiks ne tik humoro ar karo tematiką mėgstantiems skaitytojams. Tai kūrinys, plačiai žvelgiantis į žmogaus kuriamą žiaurumą, tačiau į tai žvelgiama pro absurdiškumo ir humoro prizmę.
„Katės lopšys“
1963 metais pirmą kartą išleistas kūrinys, K.Vonnegutui pelnė ne premiją, o Čikagos universiteto antropologijos magistro laipsnį. Rašytojas studijavo antropologiją, tačiau diplomo negavo. Visgi po „Katės lopšio“ pasirodymo universitetas savo iniciatyva už knygoje perteiktas idėjas K.Vonnegutui suteikė mokslinį laipsnį.
Romane pagrindinis personažas Jona tyrinėja aplaidaus ir aplinkinius ignoruojančio mokslininko, atominės bombos kūrėjo Felikso Hionikerio biografiją. Atliekamas tyrimas ir meilė iš pirmo žvilgsnio Monai – San Lorenso salos diktatoriaus Monzano įdukrai – pagrindinį knygos personažą nuveda į mažą salą, kurioje išpažįstama bokononizmo religija. Neilgai trukus Jona pats tampa šio mažo krašto prezidentu. Iki tol, kol pasaulį ištinka neregėto mąsto katastrofa – ją pražudo paties F.Hionikerio sukurtas slaptas karinis ginklas „Ledas Nr. 9“, kuris užšaldo visą pasaulį.
Knygoje pristatomi personažai sukurti itin realistiškai. Gali susidaryti įspūdis, kad jie išties egzistavo. Pavyzdžiui, mokslininkas F.Hionikeris. Šio abejingo pasauliui mokslininko atitikmuo išties gyveno ir su juo knygos autorius pats yra kartu dirbęs. Tai mokslininkas Irvingas Langmuiras, turėjęs svajonę sukurti dirbtinį sniegą.
Šio mokslininko prototipu remiasi K.Vonnegutas. Kartu šia alegorija rašytojas kritikuoja mokslą, kuris, pasak jo, nebūtinai kuria gerovę, tačiau neretai yra susijęs ir su žmonijos naikinimu.
Dar vienas įdomus knygos aspektas – K.Vonneguto sukurta bokononizmo religija, pagrįsta fomomis – netiesomis, darančiomis žmones drąsiais, kilniais ir laimingais.
1963 metais pirmą kartą išleistas kūrinys, K.Vonnegutui pelnė ne premiją, o Čikagos universiteto antropologijos magistro laipsnį.
Romane pasakojama, kaip Juna atvyksta į San Lorenso salą, kurią prieš daugelį klestinčiu kraštu padaryti bandė du atklydėliai. Visgi viskas bergždžiai. Tačiau norėdami išlaikyti teigiamas salos gyventojų nuotaikas, jie pradėjo žaisti išgalvota bokonono religija: San Lorenso gyventojus privertė ją išpažinti, tačiau tuo pat metu ir draudė tai daryti, skatindami ieškoti šios religijos sumanytojo Bokonono. Kitaip tariant, ši religija tampa gyvenimo pulsą palaikančiu reiškiniu. Arba nesibaigiančiu melu, kuris salo gyventojams suteikia prasmę ir leidžia pamiršti skurdą, kurį jį išgyvena.
Bokononizmas pateikiamas knygoje pateikiamas kaip visuomenės absurdo pavyzdys, kritikuojantis visuomenės nustatytas normas ir nerašytas taisykles.
„Katės lopšys“ – tai idėjų pilnas romanas, kuris mane sužavėjo labiau nei „Skerdykla Nr. 5“. Knyga persmelkta puikiu stiliumi, personažai – atrodo tarsi gyvi, gyvenime egzistavę žmonės.
Priešingai nei „Skerdykla Nr. 5“, „Katės lopšio“ siužetas teka ramia vaga, skaitytojas nėra mėtomas per skirtingus laikotarpius ir žingsnis po žingsnio maitinamas įdomiomis scenarijaus detalėmis, o kulminacija, sakyčiau, man asmeniškai buvo netikėta.
Paskutiniai knygos puslapiai perteikia visai kitokią istoriją. Rodos, kad nuo pradžių besiklostęs „Katės lopšio“ veiksmas knygos pabaigoje skaitytoją verčia dar kartą pagalvoti, ką jis skaitė ir kokius akcentus sugebėjo atrasti. Tai romanas, kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuspėjamas.
Ši knyga patiks tiems, kurie mėgsta absurdo, humoro literatūrą. Dar vienas K.Vonneguto darbas, kurį knygas mėgstantys žmonės privalo perskaityti. Jau vien dėl to, kad žinotų, kas tai yra Bokonono religija. Kuri, beje, yra itin žavinga ir viliojanti.
Jei dvejojate dėl šių dviejų K.Vonneguto knygų vertimo, galite nurimti. Jų vertėjai – Povilas Gasiulis ir Vytautas Petrukaitis. O tai jau savaime yra kokybiško vertimo garantija.
Smagaus skaitymo.
