– Užėjus į jūsų paskyrą „Facebook“, man pasirodė įdomu, kad didžiojoje dalyje nuotraukų pusę jūsų veido dengia knyga. Knygos įvairiausios – klasika, šiuolaikinė, grožinė, negrožinė literatūra.
– Akciją „Knygos veidas“ sumaniau prieš dvejus metus. Visada daug skaičiau, tačiau 2013 m. pabaigoje pažadėjau kasdien skaityti bent po valandą – rytais skaitau negrožinę, o vakarais grožinę literatūrą. Paskui nusprendžiau socialiniame tinkle dalytis tuo, ką skaitau, ir pradėjau fotografuoti save su skaitoma knyga.
Manau, kad mėgstama knyga kur kas daugiau pasako apie žmogų, nei, tarkim, jo akių spalva. Kai bendrauju internete ir pamatau, kad žmogus skaito, pavyzdžiui, Rushdie ar kitą man patinkantį autorių, žinau, kad rasime apie ką kalbėtis. Greta nuotraukų rašau ir man patikusias mintis iš skaitomos knygos. Fotografuoti pradėjau ir dėl draugų. Pamatę nuotraukas, jie atkreipia dėmesį į knygas: komentuoja, klausinėja, sulaukiu nemažai prašymų paskolinti vieną ar kitą knygą.
Tokias fotografijas su pusę veido dengiančia knyga ėmė kelti ir mano pažįstami. Įtikinau vieną miesto knygyną dalyvauti akcijoje: jei žmogus nusifotografuoja su knyga, įkelia šią nuotrauką į socialinį tinklą ir parodo ją knygyne, jis gauna 10 proc. nuolaidą knygoms įsigyti.
– Ar ši akcija buvo populiari? Daug žmonių dengėsi veidą knygomis ir fotografavosi?
– Tikrai daug žmonių fotografavosi, pasinaudojo nuolaida knygyne. Tačiau dar didesnio dėmesio akcija sulaukė, kai keletas viešų asmenų nusifotografavo su knygomis. Tapo madinga „Facebook“ turėti nuotrauką, kur tavo pusę veido dengia knyga. Dabar ne vienas tūkstantis „Facebook“ vartotojų Rumunijoje turi tokias fotografijas.
Kai pamatėme, kad šis sumanymas veikia, kad žmonėms įdomu ne tik fotografuotis, bet ir diskutuoti apie tas knygas, nusprendėme organizuoti daugiau akcijų. Populiariausia akcija – kai knygas skaitantys žmonės viešuoju transportu galėjo keliauti nemokamai.
– Kaip pavyko įgyvendinti šią idėją? Juk čia reikėjo ir miesto valdžios leidimo?
– Norėjome skatinti skaityti ir kad žmonės iš to gautų kokią nors apčiuopiamą naudą. Mano idėja buvo, kad kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį skaitantys žmonės Kluže-Napokoje viešuoju transportu galėtų keliauti nemokamai. Pirmą kartą radijo laidoje apie šią idėją papasakojau 2014 m. pavasarį. Tačiau prireikė pusantrų metų, kol pavyko įgyvendinti sumanymą.
Jei žmogus nusifotografuoja su knyga, įkelia šią nuotrauką į socialinį tinklą ir parodo ją knygyne, jis gauna 10 proc. nuolaidą knygoms įsigyti.
– Kodėl prireikė tiek laiko? Kas trukdė?
– Miesto valdžia, nors ir sakė, kad tai gera idėja, tačiau atidėliojo šį sumanymą. Mes vis primindavome apie tai ir pagaliau pavyko. Dabar noriu, kad tai taptų nuolatine akcija, kad skaitantys žmonės kiekvieną sekmadienį viešuoju transportu galėtų važiuoti nemokamai.
Apie akciją skelbė ir užsienio žiniasklaida, sulaukiau nemažai laiškų iš skirtingų Europos šalių. Žmonės rašė, kad palaiko mano idėją ir nori ją įgyvendinti ir savo miestuose.
– O kaip reagavo keliaujantys viešuoju transportu? Ar iš tiesų viešajame transporte tądien buvo galima matyti daug skaitančių žmonių?
– Manau, šioje akcijoje dalyvavo keletas tūkstančių žmonių. Man didžiausias šios akcijos tikslas, kad žmonės kalbėtųsi apie knygas. Gal iki šiol jie daug neskaitė, bet štai išgirdo, kad galima keliauti nemokamai, tada gal paklausė ko nors, kokią knygą paskaityti, ir taip užsimezgė pokalbis.
Iš tiesų akcija sulaukė dėmesio, nes žmonės kalbėjo apie ją, fotografavosi ir kėlė nuotraukas į socialinius tinklus, taip pat apie tai rašė žiniasklaida. Tas judesys man buvo svarbiausias, manau, kad geras pavyzdys užkrečia.
– Kaip tokios akcijos gali pakeisti iki šiol neskaičiusio žmogaus požiūrį, paskatinti jį skaityti?
– Visi žino, kad skaityti gerai...
– Bet anaiptol ne visi skaito.
– Taip. Mane stulbina, kai palyginu skaitymą su rūkymu. Visi žino, kad rūkyti blogai, bet daug žmonių vis tiek rūko. Taip pat su knygomis: visi žino, kad skaityti naudinga, bet toli gražu ne visi tai daro. Pusė Rumunijos gyventojų per metus perskaito ne daugiau kaip vieną knygą. Kažkodėl nemažai daliai visuomenės rūkyti yra kieta, o kodėl skaityti negali būti kieta?
– Organizuodamas akcijas stengiatės, kad skaitantis knygą žmogus gautų kokios nors naudos. Taigi ne moralizuojate, o einate kitu keliu.
– Taip, per visas akcijas bandome suteikti kokį nors pliusą skaitantiems, kokią nors privilegiją. Akivaizdu, kad iš moralo nieko nebus. Tarkim, jau keleri metai balandžio 23-iąją, Tarptautinę knygos dieną, atėję į vieną didžiausių Rytų Europoje Klužo-Napokos botanikos sodą su knyga, pateksite čia nemokamai. Akcija šiemet vyksta jau trečius metus ir kaskart vis daugiau žmonių ja pasinaudoja. Norime, kad nešiotis knygą su savimi ir atsiversti ją laisvą minutę taptų įpročiu.
Dabar noriu, kad tai taptų nuolatine akcija, kad skaitantys žmonės kiekvieną sekmadienį viešuoju transportu galėtų važiuoti nemokamai.
– Bet, kaip suprantu, visas šias akcijas organizuojate laisvalaikiu?
– Mano darbas nesusijęs su skaitymu. Pats daug skaityti pradėjau universitete ir nuo tada knygos man kaip smegenų maistas, veiksmas, kurį atlikti turiu kasdien. Manau, kad knygos padeda man tapti geresniu žmogumi, įgyti daugiau patirties ir, žinoma, gyventi įdomesnį gyvenimą.
– Kokios knygos jums svarbiausios?
– Esu idealistas ir yra keletas literatūrinių personažų, kurie iš dalies formavo mane tokį. Didelį įspūdį paliko Don Kichotas. Turbūt beveik visiems žinomi jo nuotykiai, bet man taip pat labai svarbus ir kito ispanų rašytojo Miquelio de Unamuno kūrinys, kur, kaip aiškina pats autorius, jis perpasakojo Don Kichoto istoriją taip, kaip jam atrodė teisingiausia (ką M. de Servantesas, jo galva, praleido). Taip pat tarp svarbiausių mano knygų – Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“. O jei reikėtų rekomenduoti ką nors iš šių dienų, paminėsiu knygą, kurią dažnai dovanoju kitiems. Tai turkų rašytojos Elif Shafak romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.
– Tikriausiai turite naujų idėjų ir iniciatyvių?
– Taip, žinoma. Noriu, kad keletas akcijų taptų tradicija, pavyzdžiui, nemokamas įėjimas į botanikos sodą. Taip pat noriu, kad tęstųsi mūsų knygų klubo, kuris gal irgi šiek tiek kitoks, veikla. Mes renkamės ištraukas, tekstus, kuriuos galime perskaityti per valandą pusantros, susirinkę perskaitome ir tada, kol tekstas šviežias, diskutuojame. Apskritai manau, kad, jei žmonės nori pakeisti ką nors visuomenėje, savo bendruomenėje, turi pradėti nuo tokių nedidelių liberalių dalykų.