Į didžiausią Knygų mugės salę atėję lankytojai Amerikos lietuvę, nekalbančią gimtąja kalba, sutiko dvejopai – vieni atsinešė iš anksto nupirktų gėlių, o kiti, net neįpusėjus susitikimui, paliko salę, pasipiktinę, kad pokalbis vyksta anglų kalba (nors renginio moderatorius kelis kartus visus nesuprantančius kvietė pasiimti ausines ir klausytis vertimo į lietuvių kalbą).
Pakviesta į mugę kaip garbės viešnia, apdovanota Patriotų premija, sulaukusi asmeninės premjero Andriaus Kubiliaus padėkos, R.Šepetys Lietuvoje turi ne tik gerbėjų, bet ir skeptikų. Ir tai, matyt, natūralu. Rašytoja visai nepriminė lietuvaitės – ji emocingai žavėjosi ir nuoširdžiai stebėjosi lietuvių drąsa, stiprybe, ištverme, o kalbėdama apie į Sibirą brutaliai ištremtų lietuvių istorijas, kurios įkvėpė ją parašyti knygą, sunkiai tramdė ašaras.
„Man sunkiausias momentas buvo tada, kai kalbėjausi su tremtiniais ir jie pasakojo, kaip staiga buvo išskirtos šeimos, kaip vyras paskutinį kartą pamatė žmoną, vaikus...“ – susigraudinusi trumpam nutilo JAV lietuvė.
Po galais, ką amerikietė gali žinoti apie tokius dalykus?!
Tuo tarpu susirinkusieji sėdėjo rimtais veidais – lietuvių jų pačių tautos tragedija nestebina, visi iš arčiau ar toliau ją išgyvenę, ašaras išverkę ar bent jau mintinai žino skaudžios artimųjų ar tautiečių patirties faktus.
„Kai perskaičiau Rūtos parašytą rankraštį, pagalvojau, kodėl niekada nebuvau girdėjusi šios šalies istorijos, gal pramiegojau per istorijos pamokas – tačiau kolegos leidykloje taip pat neturėjo jokio supratimo apie tai. Mus tai šokiravo ir mes panorome amerikiečius supažindinti su šia Lietuvos patirtimi“, – pasakojo „Penguin group“ leidyklos atstovė Tamra Tuller, atvykusi kartu su R.Šepetys į Lietuvą.
Galime stebėtis, kaip paprasti amerikiečiai prastai išmano istoriją, tačiau R.Šepetys patikino, kad jos knygoje aprašomą laikmetį atrado net universiteto profesoriai.
„Aš gaunu laiškų iš JAV universitetų profesorių, kurie klausia, kaip jie gali nežinoti tokių dalykų. Kai kurie jų, perskaitę mano knygą, pradėjo aktyviai tuo domėtis, – pasakojo rašytoja. – Prieš porą dienų sulaukiau laiško iš Japonijos profesoriaus, kuris man parašė, kad remdamasis mano knyga jis ruošiasi skaityti studentams paskaitas apie drąsą, ištvermę ir stiprybę.“
Girdint faktus, kad lietuvių istorija kai kur atrandama tik po septynių dešimtmečių, norisi ir piktintis, ir nulenkti galvą prieš Rūtą. Nors – neslėpkim – skamba paradoksaliai: tautos tremties istoriją pasauliui pristato Amerikos pilietė, kuriai pačiai tai kelia nuostabą.
Prieš porą dienų sulaukiau laiško iš Japonijos profesoriaus, kuris, remdamasis mano knyga, ruošiasi skaityti studentams paskaitas apie drąsą, ištvermę ir stiprybę.
„Gavusi šios knygos rankraštį, kai jis dar nebuvo išleistas Amerikoje, jaučiau atmetimą. Po galais, ką amerikietė gali žinoti apie tokius dalykus?! Aš pati esu tremtinės dukra, mama man labai daug apie tai pasakojo – taigi aš, kaip ir daugelis lietuvių, apie tremtį žinojau iš pirmų lūpų, – atvirai pasakojo knygos vertėja į lietuvių kalbą Lina Būgienė. – Maniau, kad mums mažiausia reikia šio romano. Tačiau, mano supratimu, didžiausia laimė, kad jis verčiamas į užsienio kalbas. Dėl istorinio teisingumo galėtų šią knygą išleisti ir rusų kalba.“
Lietuvišką knygos „Tarp pilkų debesų“ variantą redagavo L.Būgienės tremtinė mama, kuri taisė ir romano istorinės tiesos iškraipymus.
„Knygoje buvo mažų faktinių netikslumų, kuriuos reikėjo taisyti. Kai ką pamačiau pati, bet džiaugiuosi, kad knygą redagavo mano mama. Romane rašoma, kad Sibire visi buvo vedami į pirtį, kurioje buvo dušai – tai išties skamba juokingai, – salėje nuvilnijusį juoką pakomentavo knygos vertėja. – Dar rašoma, kad ten ištisai geriama kava – kas irgi mažai atitinka tikrovę. Tačiau buvo tokių dalykų, kurių negalėjome pakeisti. Abejojome, ar 1941 metais tremtiniai gaudavo laiškus iš Lietuvos, tačiau pakeitus šį faktą būtų sugriuvęs pasakojimas. Palikome ir faktą, kad tremtinį berniuką nuo mirties išgelbėja konservuotų pomidorų skardinė – jų tikriausiai nebuvo, o vaiką, kaip mano mamą, veikiau galėjo išgelbėti duotas kumelės pienas.“
Tačiau L.Būgienė skaitytojus pakvietė didesnį dėmesį kreipti ne į istorinius faktus, kuriuos visi daugiau ar mažiau žinome, bet į emocinę pasakojimo pusę.
„Norėčiau pabrėžti, kodėl knygą verta skaityti – joje užfiksuota emocinė tiesa. Rūta rašė su emocingu nuoširdumu, jai skauda kaip ir mums ir ji jaučia tą lietuvių skausmą“, – susirinkusiems tikino vertėja.
Galbūt tas emocingumas su amerikietiška nuostaba ir padeda pasauliui atrasti mažos šalies kančios, skausmo ir išlikimo istoriją. Galbūt skeptiškiems lietuviams reikėtų tiesiog pasidžiaugti ir paploti R.Šepetys, kad sėkmingai net pasaulio profesoriams parduoda mūsų istoriją. Galbūt. Bet kuriuo atveju, Vilniaus knygų mugėje nusidriekusi eilė prie autografų stalelio parodė – Rūta ir savo tėčio šalyje išgirsta.
