Kodėl dažniausiai tampame emocinio šantažo auka?

Leidyklos VAGA neseniai išleistoje psichologijos mokslų daktarės, bestselerių autorės Susanos Forward knygoje „Emocinis šantažas: kai artimi žmonės mumis manipuliuoja, keldami baimės, pareigos ir kaltės jausmus“ (2019) analizuojami santykiai, kuriems kenkia manipuliacija, ir patariama, kokiais būdais, tapus emocinio šantažo taikiniu, įmanoma apsiginti. Tačiau dar svarbiau suvokti, kodėl leidžiame sau prisiimti emocinio šantažo aukų vaidmenį. Dalinamės penkiomis autorės įžvalgomis, kodėl dažniausiai tampame emocinio šantažo taikiniu.

Šantažui reikia dviejų žmonių

Šantažui reikia dviejų. Tai – dueto, o ne solo pasirodymas. Aukai aktyviai nedalyvaujant šantažuoti neįmanoma. Nors daugeliui atrodo visai priešingai, todėl nenuostabu, kad labai lengva imti teisintis. Visada paprasčiau kaltę suversti kito veiksmams, užuot pripažinus, kad ir mes turime trūkumų. Tačiau, norėdami nutraukti šantažą, turėsite pažvelgti į savo vidų ir suprasti, kokie elementai jus paskatino (kai kada nesąmoningai) į emocinį šantažą įsitraukti.

Kalbant apie įsitraukimą, žinoma, neteisinga sakyti, kad jį išprovokuojate ar sukeliate – veikiau leidžiate jam reikštis. Galbūt net nesuvokiate, kad žmogaus reikalavimai nepagrįsti. Gali atrodyti, kad tik stengiatės būti gera žmona, gera darbuotoja, gera dukra ar sūnus ir kito pageidavimus vykdote kone besąlygiškai, kaip buvote mokomas.

O galbūt suprantate, kad esate šantažuojamas, tačiau negalite šantažui pasipriešinti, nes jūsų atsakas į spaudimą būna kone užprogramuotas – veikiate mechaniškai arba impulsyviai. Nepamirškite: ne visi nuolankiai pasiduoda šantažui, bet jei taip elgiatės jūs, noriu padėti suprasti, kodėl ir kaip tai vyksta. Gerai apgalvoję, atsakykite į šiuos klausimus:

Ar, patirdami emocinį šantažą:

• nuolat save kaltinate, kad nusileidote reikalavimams?

• dažnai esate nepatenkintas ir nusivylęs?

• save kaltinate ir manote, kad nenusileidęs pasirodysite kaip blogas žmogus?

• nerimaujate: jei nenusileisite, santykiai iširs?

• esate vienintelis, į kurį, slegiamas sunkumų, kreipiamasi pagalbos, nors galėtų padėti ir kiti?

• daugiau rūpinatės kitais nei savimi?

Jei bent į vieną klausimą atsakėte teigiamai, jūsų elgesys padeda sukurti puikias šantažo sąlygas.

Jautrios vietos

Kodėl vieni žmonės – išties protingi ir labai artimi – emociniam šantažui pasiduoda itin lengvai, o kiti atsispiria? Tai priklauso nuo mūsų jautriųjų vietų – mumyse susiformavusių emociškai jautrių nervinių rezginių. Kiekviena jautri vieta – tai tarsi baterija, įkrauta neišspręstomis psichologinėmis problemomis – užgniaužtu priešiškumu, kalte, nesaugumo jausmu ir pažeidžiamumu. Tai – mūsų silpnybės, nulemtos temperamento, jautrių asmenybės pusių ir vaikystės potyrių. Patyrinėję kiekvieną jų, pamatytume aiškius asmeninės praeities sluoksnius – kaip su mumis buvo elgiamasi, ką patys manome apie save, ir kaip mus paveikė išgyvenimai.

Su jautriosiomis vietomis susiję jausmai ir prisiminimai gali būti labai skaudūs, ir kai dabartinio gyvenimo įvykiai iškelia tai, ką laikome giliai užgniaužę, reakcijos nebepaklūsta proto balsui ar logikai: jas ima valdyti grynos emocijos, kurios ilgą laiką kaupėsi ir vis stiprėjo. Galbūt ne visada atsiminsime įvykius, nulėmusius jautriąsias vietas, ir, aiškinantis sudėtingus klausimus – kodėl elgiamės būtent taip – aptikti priežasčių ir pasekmių sąsają ne visada lengva. Bet jei įdomu, kur dedasi nuslopinti jausmai ir potyriai, panagrinėkite savo jautriąsias vietas.

Žemėlapis šantažuotojui

Ilgainiui mūsų emocinis laukas tampa nusėtas jautriomis vietomis, ir daugelis jas saugiai apeina. Daugumos žmonių santykį su jautriomis vietomis tam tikriems dalykams galima apibendrinti keturiais žodžiais: išvengti bet kokia kaina. Sąmoningai gal ir nesuvokiame, ką darome, tačiau, pasirinkę tokį vengimo kelią, atsiskleidžiame akivaizdžiau, nei mums atrodo. Galima sakyti, kad, stengdamiesi pirštų galais apeiti jautriąsias vietas, nupaišome jų žemėlapį, ir mus pažįstantys to negali nepastebėti.

Žinome, į ką jautriai reaguoja mus supantys žmonės. Ne paslaptis, kad draugas bijo pykčio arba dažniausiai prisiima kaltę. Tačiau paprastai į tas jautrias vietas žiūrime atlaidžiai ir šiomis žiniomis nepiktnaudžiaujame. Kol šantažuotojai būna saugūs, jie irgi to nedaro, tačiau, sulaukus pasipriešinimo, jų netekties baimė suliepsnoja. Supratingumo nebelieka, ir kad gautų, ko nori, jie pasinaudos kiekviena apie mus žinoma smulkmena.

Knygos viršelis/Susana Forward „Emocinis šantažas“

Penki bruožai, dėl kurių tampame lengvu šantažo taikiniu

Norėdami apsaugoti savo jautriąsias vietas, išsiugdome tam tikras charakterio savybes. Jos tampa tokia neatsiejama mūsų asmenybės dalimi, kad iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, jog tai – apsauga nuo mūsų baimių. Tačiau, panagrinėję atidžiau, pamatysite: jos nepaprastai glaudžiai susijusios su mūsų jautriosiomis vietomis. Deja, lengvai pažeidžiamus mus daro šios „apsauginės“ savybės:

• per didelis poreikis sulaukti pagyrų

• stipri pykčio baimė

• troškimas bet kokia kaina gyventi taikiai

• polinkis prisiimti per didelę atsakomybę už kitų gyvenimą

• didžiulis nepasitikėjimas savo jėgomis.

Nesureikšminamos šios savybės mums nekenkia. Kai kurios net laikomos teigiamomis ir, kol neįgyja kraštutinės išraiškos, vertinamos labai palankiai, tačiau kai jos ima mus valdyti ir grumtis su protu, pasitikėjimu, ryžtingumu ir rūpestingumu, užsiprogramuojame didžiulėms manipuliacijoms. Kai nagrinėsime šiuos bruožus ir jų nulemtus elgsenos tipus, atkreipkite dėmesį, kad didžiąją dalį šantažuojamojo elgesio sudaro reakcija į praeityje patirtus jausmus. Be to, tokius žmones dažnai išduoda tos reakcijos, kurios, jų įsitikinimu, turėtų padėti apsisaugoti.

Priklausomybė nuo pagyrų

Visiškai normalu trokšti brangių žmonių pagyrimo – visi norime būti palankiai įvertinti. Tačiau kai tą įvertinimą gauti privalome, ir jo mums reikia kaip narkotiko, parodome savo jautrumą, o šantažuotojui to ir reikia. Pavyzdžiui, įsivaizduokite Laurą, kuri savo vaikinui Tomui turėjo nuolat įrodinėti savo vertę. Išlaikiusi kokį nors išbandymą, švytėdavo iš laimės, sulaukusi jo pagyrimo. Tačiau vos jai paprieštaravus, Tomas atsiimdavo žodžius, tuo labai nuliūdindamas. Todėl nors kartais jo norai Laurai būdavo iš esmės nepriimtini, ji nusileisdavo reikalavimams, tikėdamasi, kad pagyrų srautas visada liesis nesustodamas. Negaliu pakęsti, kai jis ant manęs pyksta. Vos pasakiau, kad nesitikėjau savaitgalio praleisti dažydama trobelę, jis tik papurtė galvą ir išėjo į prieangį. Kai nusekiau iš paskos, pareiškė negalįs patikėti, kad galiu būti tokia išlepinta ir vaikiška. Man buvo baisu, užplūdo abejonės, todėl, grįžusi vidun, persivilkau senais drabužiais ir čiupau teptuką. Kai išvydau plačią jo šypseną, ir jis mane apkabino, vėl galėjau ramiai kvėpuoti.

Vengiantis pykčio (taikusis)

Ne vienas gyvena taip, tarsi galiotų vienuoliktas Dievo įsakymas „Nepyk“ ir dvyliktas „Neleisk kitiems pykti ant savęs“, tad, vos prasidėjus menkiausiam nesutarimui, puola taikytis: gesina liepsnas, kad neįsipliekstų. Taikiojo troškimas įtemptomis aplinkybėmis grąžinti ramybę ir racionalų požiūrį sunkumų ima kelti tada, kai virsta sustabarėjusiu įsitikinimu, kad nieko blogiau už konfliktą būti negali. Tada bijoma ginčytis net su draugu, nuogąstaujant, kad draugystė neišvengiamai iširs. Juk, kaip jie sako sau, šį kartą nusileidęs pasieksiu kur kas daugiau.

Prisiimantis kaltę

Visi pritartume, kad būtina prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tačiau daugelis prisiima kaltę dėl visų mūsų ar kitų bėdų, nors esame visiškai ar beveik niekuo dėl jų dėti. Žinoma, šantažuotojai aktyviai skatina tokį požiūrį ir net reikalauja jo laikytis. Jei jie nepatenkinti, kalti mes. Kaip kaltę išpirkti? Jiems paklusti. Žmonės, kuriems diagnozuotas Atlaso sindromas, tiki turintys vieni išspręsti visas problemas, negalvodami apie savo poreikius. Kaip ir Atlasas, ant pečių nešęs visą pasaulį, jie užsikrauna sau naštą pasirūpinti visų jausmais ir veiksmais, tikėdamiesi išpirkti savo ankstesnius ar būsimus blogus darbus.

Abejojantys savimi

Normalu žinoti, kad esame netobuli ir galime klysti. Tačiau normalus savikritiškumas gali lengvai virsti savęs nuvertinimu. Išgirdę kritines pastabas, iš pradžių su jomis gal ir nesutiksime, bet paskui pamanysime: klaidina mūsų vidiniai „jutikliai“. Kaip galime galvoti, kad esame teisūs, jei mums svarbus žmogus tvirtina – klystame? Galbūt nebesuvokiame tikrovės? Suprantame, ką matome ir jaučiame, bet nebepasitikime pojūčiais ir dažnai netenkame pasitikėjimo savo idėjomis, jausmais ir įžvalgomis, leisdami nuspręsti kitiems.

Taip dažnai atsitinka bendraujant su viršesniais už save, ypač tėvais. Ir vėl galvojame, kad „geriausiai viską žino tėtis“. Tačiau tokia tendencija gali išryškėti ir bendraujant su mylimuoju arba draugu, kuriuo žavimės ir kuris pasirodo esąs šantažuotojas. Šiems idealizuotiems žmonėms priskiriame galią ir išmintį, tikėdami, kad jie yra protingesni, išmintingesni ir teisesni. Mums galbūt ir nepatiks jų elgesys, gal ir matysime, kad prašymai nesąžiningi, tačiau, nepakankamai pasitikėdami savimi, nusileidžiame, niekada neabejodami jų reikalavimų pagrįstumu arba jų pateikta įvykių versija (tai ypač būdinga moterims, kurioms nuo mažų dienų būdavo kalama, kad jos – tik emocijų valdomos būtybės ir todėl nieko svarbaus suprasti negali, o vyrai – gerokai pranašesni sutvėrimai, puikiai įvaldę loginį mąstymą ir sveiką protą.)