Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. Alvydas Nikžentaitis siūlo H.Kunčiaus knygą kaip ir ano laikmečio dokumentus skaityti itin atsargiai: „Nors parašyta sklandžiai, pradėjus galvoti apie ano laikmečio realybę tampa šlykštu. Jie parodo, kaip žmonės buvo kankinami.“
Stalinistinis naratyvas pasirodė siurrealistinis
Anot H.Kunčiaus, rašant šią knygą buvo būtinas oficialus to laikmečio fonas: „Kai pradėjau vėl skaityti VKP (b) trumpąją istoriją, stalinistinis naratyvas man pasirodė siurrealistinis. Kai buvome jauni VKP (b) istorija atrodė visiškai nepatraukli, tačiau šiuo metu ją galima skaityti, kaip tikrąsias priežastis ir pasekmes atskleidžiantį dokumentą.
Suprasti jį šių laikų žmogui yra sudėtinga, nes tai tarsi viską pateisinantis „abrakadabra“. Svarbiausia man buvo perteikti to meto vaizdą, atrodžiusį lyg kreivas veidrodis – už oficialaus stalinistinio gyvenimo, aprašyto VKP (b) kurse, slypėjo kitokia realybė. Galbūt kai kas yra per daug, tačiau knygą skaitys ne tik lietuviai, lenkai ir rusai, kurių galvose ligi šiol skamba šio kurso istorija.“
H.Kunčius nemažai medžiagos rinko ir iš šiuolaikinių praeities istorikų darbų. Taip rašytojas lygino skirtingus naratyvus, kurie pasmerkia arba pateisina stalinizmą. Dėl šios priežasties ir kilo noras parašyti istoriją. Rašytojui buvo svarbi ir lietuviškų komunistų linija, „prasidedanti XX a. pradžioje su socialdemokratų partija ir besibaigianti jų mutacija iki bolševizmo.“
Sukrečia labiau nei istorikų tekstai
Prof. A.Nikžentaičio žodžiais, H.Kunčiaus istorinis romanas sukrečia labiau nei istorikų tekstai: „Istorikai yra per skysti kažką pakeisti žmonių galvose. Todėl šį romaną perskaitys daugiau nei istoriko knygą. Besityčiodamas iš laikotarpio H.Kunčius parodo sistemos žiaurumą. Epochą jis suvokia nesmerkdamas ir neteisindamas, bet parodydamas realybę. Tai tikras istorinis romanas, nes rašymo būdas yra aiškus, o gyvenimo faktai bei sukrečiančios detalės – neišgalvotos.“
Prof. A.Nikžentaitis buvo tarsi „knygnešys“. Jis H.Kunčiui vežė knygas iš Rusijos „Memorialo“: „Man buvo įdomu pamatyti, kaip H.Kunčius tai interpretuoja.“
H.Kunčių taip pat įkvėpė vienas tikras dokumentas, kuriame vaizduojamas jau kalėjime sėdintis N.Ježovas: „Kaip ir kiekvienas patekęs ten jis tikėjosi, kad įvyko klaida. Teisme N.Ježovas neprisipažino, kad yra agentas, norėjęs nužudyti Staliną. Aukščiausiuosius pareigūnus tardydavo jaunieji karininkai. Čia atsirasdavo uolumo elementas, tad jie galėdavo duoti valią vaizduotei...“
Romaną reikia skaityti atsargiai
Prof. A.Nikžentaitis teigia, kad skaitydamas turėjo daryti pauzes: „Skaičiau knygą troleibuse ir susimąsčiau, kad čia ne viskas linksma. Tuomet įlipo kontrolė, o aš buvau užmiršęs pasižymėti. Gerai, kad kontrolieriai buvo humaniški.
Beje, prisiminiau, kad net ir pas Marių Ivaškevičių 7 puslapyje kažką surado. Ko gero, čia aptiktų komunistų ir gėjų propagandą. Kai tokias knygas rašo konservatorius, tai nebežinau, kas yra konservatorius. Tai sujaukė mano pasaulėžiūrą apie žmones“, – ironizuoja istorikas.
Vis dėlto, prof. A.Nikžentaitis siūlo romaną skaityti atsargiai: „2016 metais buvo rekonstruotas stalinizmo muziejus Maskvoje. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisinga. Užrašyta, kiek Stalinas nužudė nekaltų žmonių, bet vaizduojami faktai nesukuria jokių emocijų. Jas sukelia ekspozicijos pabaigoje rodomos Stalino laidotuvės, kuriose žmonės rauda. Kaip lankytojas imu galvoti, jeigu žmonės taip verkia, gal tas Stalinas nebuvo toks blogas? Šią knygą reikia skaityti mąstant ir jos poveikis bus didesnis nei stalinizmo muziejaus.“
H.Kunčius pripažįsta, kad rašyti šį romaną buvo ir psichologiškai sunku: „Jei atvirai – važiavo stogas. Reikėjo įsijungti specialius saugiklius, nes skaitant apie masines žudynes plaukai stojasi piestu. Šiandien atsimenami aksominiai laikai ir dažnai pasigirsta, kad nebuvo nieko baisaus. Tačiau remiantis 1940-ųjų ideologija – komunizmo sistemos prigimtis yra nusikalstama. Pamiršti tai yra nusikaltimas.
Internetiniais kanalais nemažai teko peržiūrėti dokumentinės kronikos. Kadangi ji sovietinė, stalinistinė, filmuotos žudynės neatrodo tokios baisios. Beje, žiūrėjau ir nuostabiai šviesius vaidybinius filmus. Jeigu žmogus apie aną laikotarpį spręs iš jų – jis nieko nesupras, nes ten vaizduojamas „nuostabus socialistinis pasaulis“. Rašant knygą man buvo svarbu radikaliomis priemonėmis parodyti kitą pusę.“
Kodėl H.Kunčius rašo apie „niekšelius“?
R.Valatka diskusijos metu paklausė H.Kunčiaus, kodėl jis rašo ne apie teigiamą herojų, tačiau rinkosi perteikti „niekšelio istoriją“. Rašytojas teigė, kad N.Ježovas jam kaip rašytojui buvo įdomi asmenybė: „Pirma užsikabinau už fakto, kad jis gimė Veiveriuose, Lietuvoje ir buvo ypatingai neaukšto ūgio – nesiekė 150 cm. Kilo klausimas, kaip toks neužauga gali lemti tūkstančių likimus? Tai keistas kontrastas. Be to, N.Ježovo sadizmas pasirodė įdomi literatūrinė detalė.“
Romane aprašomas N.Ježovas vadovavo NKVD, buvo vienas pagrindinių Stalino represijų vykdytojų: „Draugijos „Memorial“ istorikas Nikita Petrovas siūlė nerašyti apie šį veikėja, mat jis pilka asmenybė. Šis istorikas man pasiūlė rašyti apie Genrichą Jagodą, nes jis romantikas. Tačiau tas „romantikas“ neturėjo jokio ryšio su Lietuva, o N.Ježovas leido ieškoti istorinių paralelių. Juk gimęs Veiveriuose jis persikėlė į Marijampolę, kuri buvo to meto lietuvybės židinys. Beje, ten ūkį turėjo ne tik Antano Sniečkaus šeima, veikė Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, bet taip pat ir komunistas Zigmontas Antanas Aleksa-Angarietis.
Šios istorinės paralelės leido susieti ta prasme, kad žmonės gimę vienoje vietoje rinkosi skirtingas tapatybės bei gyvenimo kelius. N.Ježovas kartu su savo tėvu, atsisakęs lietuviškos-lenkiškos tapatybės, pasirinko sovietinę ir tapo budeliu. O Z.A.Aleksa-Angarietis lietuviškos tapatybės neatsisakė. Man įdomu, kaip savo kraštą palikę ir tapatybę pakeitę žmonės elgėsi išvažiavę toli nuo namų? Kaip jie naudojosi tariama laisve? Kokiais būdais kūrė tariamai naująjį pasaulį?“ – pasakojo rašytojas.
„Supratau, kad prigimtinės tapatybės atsisakymas yra grėsmingas. Visų NKVD, GRU, ČK vadovų biografijose galima matyti, kaip jie pateko į tokias žmonių likimus lemiančias pozicijas“, – teigia H.Kunčius.
R.Valatka: „Vienas žingsnis ir esi už raudono brūkšnio“
Labiausiai diskusijos dalyvius domino kaip anuomet, R.Valatkos žodžiais, buvo žengiama už raudono brūkšnio: „Tai romanas apie siaubingąją mūsų buvimo šitoje žemėję pusę. Žmogus yra tai, kas buvo iki jo, kas yra dabar ir kas bus. Tą pripažįsta krikščionybė ir tautinė valstybė. Romane vaizduojama N.Ježovo šeima, kuri keliasi ir gulasi su mintimi apie valstybės atkūrimą ir staiga sūnelis nubėga pas popą ir tapęs stačiatikiu muša būgną, varo į kariuomenę.
Tai tebuvo vienas žingsnis iš mąstančio apie valstybę žmogaus iki valstybės priešo. Juk ir dabar kariaujame dėl „lentų“. Viešojoje erdvėje taip pat yra naratyvas, kuriame partizano, tremtinio sūnus laikomas geru, o stribo sūnus atvirkščiai. Galbūt šis romanas yra apie tai, kad nepamirštume, jog užtenka tik vieno žingsnio ir atsiduri už raudono brūkšnio?“
Samprotaudamas šiuo klausimu prof. A.Nikžentaitis teigia, kad pavojingiausias žmogus tas, kuris sąmoningai keičia tapatybę: „Tai savotiškas tikslas, verčiantis pamąstyti apie dabartinę mūsų aplinką – nekeiskime tapatybės, nes bus blogai.“
„H.Kunčius savo romane nemeluoja. Tai, kad N.Ježovas yra lietuvis paaiškėjo tik tardymo metu. Iki tol jis visiems sakė, kad yra grynas rusas. Neduok dieve H.Kunčiaus romanas bus išverstas į rusų kalbą, nes Rusijoje stalinistai dabar džiaugiasi turėdami bent vieną didvyrį. O antistalinistai sako, kad buvo tik vienas niekšas. Dabar H.Kunčius užpylė ir ant antistalinistinio naratyvo“, – sako A.Nikžentaitis.
