Philipo Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ Lietuvoje jau leidžiama trečią kartą. Pirmoji trilogijos dalis „Šiaurės pašvaistė“ (naujo leidimo pirmos dalies pavadinimas – „Auksinis kompasas“) Lietuvoje buvo išleista dar 2003 metais (leid. „Tyto alba“). Vėliau knygas perleido leidykla „Obuolys“, trečią kartą knygas prikelti naujam gyvenimui ėmėsi leidykla „Nieko rimto“.
Kuo šios knygos taip sužavėjo skaitytojus visame pasaulyje ir kodėl, anot leidyklos „Nieko rimto“ atstovės ir rašytojos Eglės Ramoškaitės, jas turėtų perskaityti kiekvienas?
Kol pasaulio nebuvo užkariavęs „Haris Poteris“ (pirmoji serijos dalis pasirodė 1997 metais), Philipo Pullmano knygos („Auksinis kompasas“ pirmą kartą išleista 1995 metais, „Aštrusis peilis“ – 1997 metais, „Gintarinis žiūronas“ – 2000 metais) buvo vienos populiariausių maginės fantastikos žanro kūrinių, skirtų visai šeimai. Įdomu tai, kad vis dar nesutariama, kokiai amžiaus kategorijai iš tiesų skirtos knygos. Paprastai nėra sudėtinga nurodyti, kokiam skaitytojui knyga labiausiai tiktų ir patiktų: atsižvelgiama į rašymo stilių, nagrinėjamas temas, kokio brandumo veikėjai pasakoja istoriją – įvertinama, kokio amžiaus žmogus sugebėtų ne tik perskaityti, bet ir suprasti tekstą. Kai trilogijos autorius Philipas Pullmanas rašė pirmąją knygą, apie tai, kam ji bus skirta, visai negalvojo.
Knygos „Auksinis kompasas“ pagrindinė veikėja – vienuolikmetė mergaitė Laira, gyvenanti Džordano koledže tarp bandomosios teologijos centro mokslininkų. Vieną dieną ji sužino apie visą mokslinę visuomenę įbauginusias Dulkes – daleles, apninkančias visus suaugusiuosius. Visuomenėje, valdomoje Bažnyčios, manoma, kad Dulkės yra kažkas nedoro, nuodėmė, kažkas, ko reikia labai bijoti, dėl to jos turi būti sunaikintos. Visos knygos parašytos kaip vienas nesibaigiantis nuotykis su daugybe veikėjų, tuo pačiu metu veikiančių skirtingose skirtingų pasaulių dalyse. Vienuose pasauliuose gyvena ilgaamžės raganos, skraidančios ant debesapušių šakų, didžiuliai Šarvuotieji lokiai, kituose suaugusių žmonių esybes iščiulpia pamėkliškos balzganos būtybės, plevenančios ore.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad knygos skirtos jaunesniems skaitytojams, tačiau po fantastikos širma slepiasi sudėtingos temos ir kontekstai. Viena pagrindinių temų, dėl kurių knygas buvo bandoma uždrausti ne vienoje valstybėje – didieji bažnyčios institucijos nuopuoliai ir veiksmai, prisidengiant religija (inkvizicijos, karai, vienvaldystė, mokslo ir technologijų raidos smerkimas, religiniai ritualai, prieštaraujantys žmogiškumui, t. t.). Taip pat knygose kalbama apie tautų naikinimus, rasizmą, apie tėvų paliekamus vaikus ir tokių sprendimų priežastis, apie tai, kodėl vieniems lokiams reikia auksu apkaustyti savo rūmus, o kiti trokšta gyventi ledynuose. Be to, kalbama apie romų kultūrą, beprasmiškus karus, kuriuose kartais kariaujama tiesiog todėl, kad taip reikia.
Kaip sako E.Ramoškaitė – ši trilogija iš tų knygų, kurias galima skaityti įvairiais amžiaus tarpsniais ir kiekvieną kartą pasisemti iš jų ką nors naujo, ką nors, ko suprasti anksčiau negalėjai. Dešimtmetis, skaitydamas šias knygas, jose ras fantastinių nuotykių, kuriuose sutiks daugybę vaizduotę į kitą suvokimo lygį pakeliančių būtybių ir pasaulių. Tačiau suaugusiam skaitytojui – tai kelionė kur kas giliau į save ir į supančią aplinką. „Knygos galia yra tai, ko, kiek ir kaip ji gali duoti skaitytojui, dėl to trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ ir papirko visą pasaulį“, – pasakoja Eglė.
Pasirodžius trečiajai trilogijos daliai „Gintarinis žiūronas“, socialinėse medijose užsivedė skaičiusiųjų diskusijos, kodėl trilogijos neištiko „Hario Poterio“ fenomenas ir kodėl apie šias knygas vis dar žinoma gerokai mažiau, nei apie „Harį Poterį“, nepaisant to, kad didelė dalis skaičiusiųjų ir „Hario Poterio“, ir „Jo tamsiųjų jėgų“ serijas, laiko jas nors ir skirtingomis, tačiau vienodo stiprumo knygomis.
„Knygos sėkmė priklauso nuo daugybės veiksnių. Kai kuriuos galima nuspėti ir valdyti, kiti iki šiol vis dar slypi kažkur anapus. Liūdnoka, tačiau atsitinka ir taip, kad nuostabiausios, geriausiai įvertintos knygos lieka nepastebėtos taip, kaip joms linkime, nes joms buvo netinkamas oras, tuo pat metu atsirado naujas spalvotas filmukas ar išmanusis prietaisas, nuo kurių neįmanoma atsitraukti, o galbūt planetos palankiai susiklostė kitai tuo pat metu išleistai knygai. Arba knygai pasiseka, arba ne.
Visgi yra knygų, kurios yra tokios vertos būti pastebėtos, kad yra leidžiamos vis iš naujo viliantis, kad šį kartą planetos joms susiklostys palankiau. Philipo Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ – neabejotinai vienos iš tokių knygų“, – mintimis dalijasi E.Ramoškaitė.
