Romanas „Pietinia kronikas“ tarsi laiko mašina nukelia skaitytojus į netolimą istoriją – 1993-1996 metus, į neseniai atkurtos valstybės laikus ir pasakoja apie bręstančio jaunuolio savęs ieškojimą tame laike. Tai ne tik brendimo romanas, bet sykiu savotiška antropologinė studija, primenanti ano laiko įpročius, madas, gyvenimo ritualus.
Veiksmas vyksta Šiauliuose, skaitytojai mato įvairias miesto gyvenimo puses – miestiečių bandymus imtis verslų sunkmečiu, mokytojų padėtį, turgaus prekeivius; be to, miesto kultūrinį potencialą – įvairias menines akcijas, to meto muzikos grupes BIX, GIN’GAS, „Žuwys“.
Daug dėmesio skiriama regbiui, kuris ir tuomet, ir dabar formuoja miesto veidą, o romane aktyviai dalyvauja bręstančio jaunuolio gyvenime. Tai ne tik pirmas romanas apie regbį, bet, regis, ir apskritai pirmas lietuvių autoriaus romanas, kuriame veikia sportininkas ir tiek dėmesio skiriama sportui.
Romanui pasirinkta ir Šiaulių šneka, kuria parašytas visas kūrinys – savotiškas lingvistinis muziejus. Atkuriama anų laikų gatvės kalba, suteikianti vietinio kolorito, panašu, įdomaus visiems Lietuvos skaitytojams.
Kodėl knyga tokia populiari? Savo nuomone sutiko pasidalinti kalbininkė Loreta Vaicekauskienė, menotyrininkas Ernestas Parulskis, poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius ir pats romano autorius Rimantas Kmita.
Nes jis linksmas. Nes jis kitoks. Nes atgaivina atmintį, prisiminimus, kurie dar šalia, bet jau dulkėti.
Loreta Vaicekauskienė
Nes jis linksmas. Nes jis kitoks. Nes atgaivina atmintį, prisiminimus, kurie dar šalia, bet jau dulkėti. Jame daug autentiškumo, Kmita maksimaliai išnaudoja kalbos, autobiografijos detales. O kur dar paties autoriaus charizma.
Mes gyvenam vis dar ganėtinai niūriai ir rimtai – o čia štai kažkas gyva. Todėl ir patraukia. Ir jo humoras yra subtilus, ironiškas. Kaip kalbininkei, man buvo labai įdomu patirti, kad mano jaunystės laikų slengas tebėra gyvas. Sūnui buvo neaiškūs gal vos pora žodžių. Manau, ir tarmių patriotams ši knyga taps nuostabiu įrodymu, kad tarmė tinka šiuolaikinei literatūrai, užtenka persiprogramuoti kalbinį aparatą ir pasidaro visiškai nesunku skaityti tarmiškai.
Ernestas Parulskis
Mūsų kontekste artimiausias „Pietinia kronikams“ kūrinys yra Balio Sruogos „Dievų miškas“.
„Pietinia kronikas“ turi, be abejo, galybę kokybiškos prozos teigiamybių, bet aš, žodžiu (vadinasi, trumpai ir greitai) rekomenduodamas savo draugams ir bičiuliams pirkti romaną, naudoju vieną – linksmumo kriterijų.
Romanas, kuris nėra specialiai dedikuotas humorui, satyrai ar feljetonui (tokių yra daug) ir vis tiek pralinksmina skaitytojus, yra retenybė ne tik lietuvių literatūroje, bet ir pasaulyje. Mūsų kontekste artimiausias „Pietinia kronikams“ kūrinys yra Balio Sruogos „Dievų miškas“ – ten, kaip Rimanto Kmitos knygoje, ne juokaujama ar juokinama, o – nepažeidžiant tragiško siužeto organiškumo – dėliojami lyg ir savaime atsirandantys juoko spąstai. R.Kmita romane žongliruoja net ir humoro žanrais, vienur, pagal situaciją, skamba šiurkštesnis stand-upas, kitur – klasikinis sitkomas, arba – mano favoritinis – ne veiksmo, o situacijų ir būsenų juokingumas.
Mindaugas Nastaravičius
Rimantas Kmita pasakoja jaunuolio brendimo istoriją (natūraliai, todėl komiškai) ir jaunos visuomenės pokyčių istoriją (natūraliai, todėl tragikomiškai).
Ne kiekviena gera knyga tampa populiari. Kaip ir ne visos populiarios knygos yra geros. O šis romanas – ir geras, ir žinomas. Geras, nes talentingai parašytas. Populiarus, nes egzotiškas (dėl kalbos) ir atpažįstamas, suprantamas, savas.
Rimantas Kmita pasakoja jaunuolio brendimo istoriją (natūraliai, todėl komiškai) ir jaunos visuomenės pokyčių istoriją (natūraliai, todėl tragikomiškai). Ir visas tas humoras – ne tiek juokiantis, kiek šypsantis – detalėse, mažmožiuose, subtiliai. O dabar pasinaudosiu proga ir rekomenduosiu dvi kitas knygas: poeto Rimanto Kmitos eilėraščių rinkinį „Švelniai tariant“ ir literatūros mokslininko Rimanto Kmitos monografiją „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“. Abi geros. Ir abi įrodo, kad „Pietinia kronikų“ sėkmė yra dėsninga.
Rimantas Kmita
Kodėl toks populiarus romanas? Gal todėl, kad juokingas, naiviai juokingas. Ir personažas, ir tas laikas. Ne ironiškas, o juokingas. Ironiškas taip pat, bet ir juokingas. Ir todėl, kad tas laikas pritrauktas gana arti, taip arti, kad atrodo viskas tikra. Ir dėl kalbos, be abejo, ir dėl jos.
Net ir iš kitų miestų žmonės sako, pagaliau knyga, parašyta taip, kaip kalba. Ir dar dėl daugybės kitų dalykų, dėl Butkutės ir dėl BIX'ų, dėl „Chicago Bulls“ ir dėl dvasių kvietimo, dėl taukų pakiukų, net ir dėl regbio, taigi, taip pat ir dėl tų dalykų, kurie iš pradžių atrodė keisti, neįdomūs, nežinomi: regbis, Pietinis, haiku ir haka. Ir tada sako, toks įspūdis, kad aš ten užaugau ir kad su manim visa tai nutiko. Štai kodėl viskas taip, nors ne tik.
