Nors lietuvių kalba šis darbas dar nėra išleistas, knygynuose galima rasti neseną jo knygą „Apie tironiją“, verstą Viktoro Bachmetjevo. Taip pat lietuviams turėtų būti žinomos ir ankstesnės šio autoriaus mūsų kraštų istoriją nagrinėjančios knygos „Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“, „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ ir „Tautų rekonstrukcija. Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija 1569-1999“.
„Kelias į nelaisvę“ pasakoja dabarties istoriją, analizuoja visuomeninius ir politinius procesus, privedusius prie daugelio Vakarus per pastarąjį dešimtmetį sukrėtusių politinių ir idėjinių krizių. Šis įvairiais šaltiniais grindžiamas, bet ganėtinai lengva forma parašytas pasakojimas prasideda 2011-aisiais, kuomet viešai klastojamų rinkimų pagalba V.Putinas sugrįžta į prezidento postą. Kiekvienas iš šešių skyrių skirtas vieneriems metams aptarti, o pasakojimas baigiamas Donaldo Trumpo išrinkimo metais. Tokiu būdu struktūruodamas tekstą autorius nutiesia prasminį ryšį tarp procesų Rusijoje, Ukrainoje ir Europoje iki pat JAV.
„Neišvengiamybė“ ir „amžinybė“
Kiekvieno knygos skyriaus pavadinimas yra suformuluotas kaip binarinė priešprieša ir apeliuoja į tam tikras demokratines vertybes bei grėsmes: „Integracija ar imperija“, „Inovacija ar amžinybė“ ir pan. Tokiu būdu ne tik sustiprinamas pasakojimo dvipolis loginis skeletas, bet ir kuriama žūtbūtinės kovos drama, pasitarnaujanti teksto įtaigumui. Pagrindinę knygos tezę, kurią autorius iškelia apibūdindamas minėtuosius procesus, galima apibrėžti taip: Vakarų pasaulyje lig šiol vyravusią „neišvengiamybės politiką“ („politics of inevitability“) keičia „amžinybės politika“ („politics of eternity“), gaivinanti totalitarizmo šmėklą. Ir dėl to yra kalta Rusija. Knygos tikslu yra įvardijamas siekis „atsikovoti dabartį istorinio laiko suvokimo labui ir sugrąžinti istorinį laiką į politiką“.
„Neišvengiamybės politika“ autorius vadina švietėjiškos kilmės modernią nuostatą, jog istorija neišvengiamai slenka teigiama linkme. Kad yra įmanomas istorinis progresas, o demokratizacijos, technologinio vystymosi, rinkos ekonomikos, globalizacijos bei taikos plėtros procesai būtinai atves žmoniją į gražų rytojų. Šis kelias yra neišvengiamas, nes „progreso įstatymai yra žinomi“ ir „ateitis tėra tik dar daugiau dabarties“.
„Amžinybės politiką“ autorius laiko esant „šmėkla, iškylančia po to, kai neišvengiamybė miršta“ – tai tokia politinė būtis ir toks mąstymo būdas, kai politinis procesas nebesuvokiamas kaip kryptingas. Vietoj orientacijos į ateitį, atsiranda orientacija į praeitį. Laikas juda cikliškai, istoriniai priešai nuolatos sugrįžta, laiko samprata ištirpsta, mitologizuojasi. Priežastiniai ryšiai brėžiami ne istoriniu, o simboliniu, asociatyviu pagrindu. Peržengiama konkrečių įvykių, konkrečių asmenų, situacijų dialektika.
Tokiu būdu valdžia funkcionuoja ne kaip gyvenimo gerinimo aparatas, o kaip apsaugos nuo cikliškai sugrįžtančio priešo priemonė. Istorinio progreso galimybė suprantama kaip kelias į pražūtį, o politinė galia palaikoma bauginimo ir emocinės prievartos pagalba. Tiesos svarba sunyksta ir užleidžia vietą pasakojimui, ateities perspektyva ištirpinama dabarties emociniame fone.
Totalitarinių idėjų revizija
Kaip teigia autorius, tiek Rusijos imperialistinių ambicijų atgijimas, tiek „Brexit“, tiek ir 2016 metų JAV prezidento rinkimai turi bendrą šaknį – tai yra „amžinybės politikos“ reiškiniai. Ši politika yra susijusi ir su totalitarinių idėjų persvarstymu bei apropriavimu šiandienos politikoje. Konkrečiai T.Snyderis nurodo į XX a. pradžios rusų kilmės Hitlerio apologeto Ivano Iljino, dabartinio Putino patarėjo rusofilo ir nacionalisto Aleksandro Dugino bei Levo Gumiliovo, suformulavusio eurazianizmo koncepciją, idėjų įtaką Kremliaus aplinkai.
Anot autoriaus, būtent šių idėjų dėka vietoje ligtolinio siekio „suvakarietinti“, sudemokratinti Rusiją, po 2011 m. hibridinėmis priemonėmis imtasi pastangų „surusinti“ Vakarus. Tai daroma įvairiais būdais diegiant „amžinybės politikos“ mąstymo modelius, tokiu būdu laikantis „strateginio reliatyvizmo“ taktikos, kuomet vietoj savo valstybės galios ir gerovės didinimo menkinama, sabotuojama konkurentų galia bei gerovė. Tokiu būdu sava situacija „gerėja“ ne iš tikrųjų, o santykinai, palyginus su kitais, o kiti palaipsniui panašėja į tave. Rusijos atveju, nurodant kitų ydas ir jas skatinant, didinamas ne tik vietinio režimo legitimumas, bet ir tarptautinis vaidmuo.
Šiam tikslui tarnauja tokios medijų platformos kaip RT ar Sputnik, Kremliaus televizijos kanalų propagandinė produkcija, interneto troliai, manipuliavimas vietiniais radikalais ir kitos priemonės. Būtent dėl šios priežasties imta aktyviai remti Rusijai naudingas radikalias, ypač dešiniųjų pažiūrų organizacijas Vakaruose (daugiau apie tai – Antono Šechovcovo knygoje „Tango Noir“).
Seksualizuota politika
Pagrindinio Kremliaus propagandisto Vladislavo Surkovo pagalba, Rusijos nesėkmės imituojant europietišką demokratinę kultūrą, buvo paverstos stiprybe. Iljino seksualizuotų ezoterinių politinių teorijų pagrindu Rusijos propagandistai europietišką demokratiją sutapatino su homoseksualumu. Šį vaizdinį jie supriešino maskulinizuotai „rusiškai dvasiai“, vizualiai dar 2007 metais įkūnytai pabrėžtinai heteroseksualiomis fotografijomis su pusnuogiu šalies prezidentu gamtoje.
T.Snyderis, cituodamas vieną rusų žurnalistę, pažymi, jog po Putino skyrybų „jo bučiniai liko rezervuoti tik vaikams ir gyvūnams“, o šis tyros, labai vyriškos rusiškos dvasios ir jos priešų įsivaizdinimas buvo sublimuotas engiant šalies seksualines mažumas. Tokiu būdu buvo įdiegtas visada moraliai teisios, nepakaltinamos Rusijos, amžinai kovojančios su „supuvusiais Vakarais“ ir jų dekadentiška demokratija naratyvas tiek pačioje Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Tuo tarpu seksualizuota kalba politikoje tapo itin efektyviu mitologiniu ginklu kaltinant kitus politiniais iškrypimais, impotencija ir pan.
„Politinės fikcijos rašalas – kraujas“
Mitologizuotai „amžinybės politikai“ yra reikalingi priešai ir išoriniai kaltininkai. T.Snyderis mini eilę karų (antrasis Čečenijos, Gruzijos, Ukrainos), kurių pagalba ne tik keliami Putino reitingai, bet ir nuolatos atkuriamas amžinojo priešo vaizdinys, personifikuojamas „Vakarų fašizmo“ pavidalu. Nekalta ir nuolatos viktimizuota Rusija kovoja amžiną karą su vis sugrįžtančiais priešais, grasinančiais šią vyrišką nekaltybę atimti. Autorius tai pavadina „schizofašizmu“, kuomet tiek ideologiniais pagrindais, tiek ir politine santvarka fašistinė valstybė skelbiasi kovojanti su fašizmu.
Tačiau mitologinėje „amžinybės“ dialektikoje bet kokie tyros ir heteroseksualios Rusijos veiksmai yra nepakaltinami. Tokiu būdu „aplinka kalta“ ir Krymo okupacijos, karo Ukrainos Rytuose, Stalino mitologinės reabilitacijos, oligarchų savivalės ir tolimesnio turtėjimo atveju. Anot autoriaus, „jei vienintelė tiesa tėra tiesos nebuvimas, melagiai virsta garbingais Rusijos tarnais.“ Jei pasaulis yra iš prigimties be grūdo tiesos, blogi politikai turi teisę ir pareigą būti blogais politikais. Tokia tautologija, anot autoriaus, puikiai tarnauja Rusijos oligarchinės sistemos pateisinimui ir tąsai.
„Amžinybės politika“ Vakaruose
Knygoje autorius pademonstruoja kaip „amžinybės politika“ veikia Vakaruose. Jis detaliai nupasakoja Lenkijos atvejį, kur manipuliuojant nekaltos ir nuolat skriaudžiamos mitologinės šalies vaizdiniu, ypač po Katynės tragedijos, į valdžią ateina demokratinę šalies santvarką ardanti „Teisės ir teisingumo (PiS)“ partija. Didžiosios Britanijos atveju, teigia autorius, didžiąją dalį „Brexit“ kampanijos metu vykusių debatų apie sugrįžimą į nacionalinį suverenumą generavo Rusijos internetiniai „troliai“ ir „botai“.
Panašiu principu fiktyviai generuojami ir kiti Europos nacionalizmai. Tikrovėje jokios (skirtingai nei Rytų Europoje) „nepriklausomos“ nacionalinės valstybės nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos, nei Olandijos ar daugelio kitų Vakarų Europos šalių istorijoje nėra buvę. Iki Antrojo pasaulinio karo jos visos buvo imperijomis, o po jo suformavo Europos Sąjungą su tam tikru daliniu tarptautiniu suverenumu.
Tačiau pagrindinis šios knygos siekis yra paaiškinti politinės krizės JAV 2016 m. prezidento rinkimų metu eigą ir priežastis. Anot T.Snyderio, Donaldas Trumpas laimėjo ne kaip asmuo, o kaip fiktyvus personažas: „Amžinybės politika yra pilna fantasmagorijos, botų ir trolių, vaiduoklių ir zombių, mirusių sielų ir kitų netikrų būtybių, atvedančių fikcinį personažą į valdžią. Toks asmuo kaip „sėkmingas verslininkas Donaldas Trumpas“ neegzistuoja“. Daugybė autoriaus vardijamų faktų ir chronologinių sutapimų pirštais bado į D.Trumpo ilgalaikę priklausomybę nuo Rusijos, įskaitant ir tai, jog jo rinkiminės kampanijos pirmininkas, Paulas Manafortas, iki Maidano konsultavo buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių.
Skirtingos silpnybės
Nors pats faktas ir paminimas, knygoje mažai dėmesio skiriama klausimui, kaip ir kokiomis pačių Vakarų silpnybėmis manipuliuojant Rusijai pavyko taip efektyviai pasėti „amžinybės sėklą“ „dekadentiškose“ mūsų demokratijose. Matyt, priežastis ta, jog skirtinguose regionuose skiriasi ir jautrūs taškai, kuriais galima pasinaudoti.
Posovietinėje Europoje itin stipriai veikia nuolatos skriaudžiamos tautos mitas, kuomet XIX-XX a. istorinės dramos regione suabsoliutinamos, o skriaudų tautai naratyvas pratęsiamas į miglotą begalybę. Tuo tarpu Vakarų Europoje silpnąja vieta tampa su migracija ir multikultūralizmu (kuris, beje, neretai yra postimperinis reiškinys) susijusios įtampos. Socioekonominių priežasčių paskatinti procesai vaizduojami kaip tikslinga, mitologinio priešo organizuojama „Europos islamizacija“, „migrantų okupacija“. JAV Achilo kulnas yra rasinė segregacija ir su tuo susijusios fantazijos apie baltaodžių rasinio genocido konspiracijas.
Visos šios istorinės, socioekonominės, demografinės įtampos objektyviai egzistavo ir egzistuoja. Tačiau „amžinybės politika“ jas mitologizuoja, paverčia dramatiškomis viršistorinėmis konspiracijomis – maistu interneto memams, botams, zombiams, troliams ir kitoms būtybėms. Na, o jei mūsų politinėje sąmonėje aktyviai įsitvirtina zombiai su botais, tai ir Rusijos naratyvai nebeatrodo tokie jau absurdiški.
T.Snyderio knygą galima įvardinti kaip įtaigiai, aistringai ir itin sklandžiai parašytą istorijos kūrinį – šaltinių kiekis ir kilmė įspūdinga, remtasi net keliomis kalbomis parašyta literatūra ir dokumentais. Autorius perspėja, jog „amžinybės politika“ yra reali ateities galimybė, ir šį jo argumentą nelengva atremti. Net ir nesutinkant su autoriaus pozicijomis, jo knygą sunku ignoruoti, o tai visada ir išduoda, jog susidūrei su vertingu tekstu.
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo darbuotojas.
