Interviu 15min I.Toleikytė atsako į klausimus apie tai, kas jai yra poetiška, pasakoja apie iš naujo atrastą operos žanrą bei kodėl širdį ji vadina raudonu slidžiu rūmu.
– Kaip manai, kas šiuolaikiniam kultūros vartotojui arba pačiai yra poetiška?
– Nežinau, ar tai poetiška, tačiau būti gamtoje man labai įdomu. Čia susijungia tam tikros kultūrinės asociacijos – viename eilėraštyje rašiau apie šliužus, kurie primena G.Klimto paveikslą. Tai momentas, kai staiga pamatai kelis sluoksnius. Biografiniai kontekstai persikloja su gamtos ir kultūros pasauliais. Tie persiklojimai, susikryžiavimai gali būti poetiški...
– Skaitant mane nustebino, kad knygoje galima aptikti kultūros vartotojui pažįstamų erdvių, pavyzdžiui, muziejų, kapinių, parkų. Ar pati esi godi kultūros vartotoja?
– Taip (juokiasi). Esu gana godi. Ypač knygų, kurių suvartoju tikrai nemažai, nes esu dar ir literatūros vertėja. O šiaip pastaraisiais metais pasidariau godi ir dailės.
– Kas iš meno kūrinių pastaruoju metu padarė įspūdį?
– Pirmasis dalykas, kuris šovė į galvą, – Violetos Bubelytės paroda, tačiau ją mačiau jau prieš kurį laiką. Visai neseniai baigėsi karantinas, tad pastaraisiais mėnesiais negalėjau dalyvauti koncertuose bei spektakliuose. Todėl didelį įspūdį padarė Metropoliteno operos transliacijos, kurias galima žiūrėti internetu. Pastebėjau, kad kam bepasakau, visi reaguoja kažkaip nejaukiai. Maždaug – tu keista, nes žiūri operą (juokiasi). Labai džiaugiausi, kad galėjau jas pamatyti – Phillipo Glasso, Giuseppes F.F.Verdžio ir t.t.
– Kodėl ji tau įdomi?
– Todėl, kad tai neatrastas žanras, nes knygas, filmus žiūriu ir muzikos klausausi jau ilgą laiką. Visai neseniai supratau, jog tai – viena įdomesnių meno sričių. Įdomi ir šiuolaikinė opera, kurioje susijungia daug eksperimentų, „Saulę ir Jūrą (Mariną)“ dar mačiau prieš Venecijos bienalę. Bet gal tai nesusiję su knyga.
– Galbūt įvairūs kontekstai ateities žmogui bus svarbūs?
– A! Prisiminiau vieną iš kontekstų – prieš kurdama knygą žiūrėjau daug laidų apie gamtą, apie vandenynus su gamtininku Davidu Attenboroughu, kuris yra mano meilė (juokiasi). Bandžiau apie jį parašyti eilėraštį, bet nepavyko.
– Kodėl jis tau įdomus?
– Jis kažkaip skatina meilę ir smalsumą gamtai. Pavyzdžiui, jis pakelia kokį nors akmenį ir aiškina, ką ta fosilija pasako apie praeitį.
Momentą pasijutau tokia kvaila... Žiūrėdama D.Attenborougho seną 1995 metų ciklą apie vandenynus nustebau, nes jame rodė medžiagą apie sraiges bei padarus su kriaukle, kurie medžioja ir griobia. Tai ką – jie gyvi ? Man tai pasirodė labai įdomu.
– Štai ir kalbi apie tai, kas poetiška. Jeigu skaityčiau šį interviu po 100 metų, jaučiu, kad visas menas, įvykstantis po žymiosios operos performanso „Saulė ir Jūra (Marina)“, būtų siejamas su juo. Ar pačiai šis įvykis padarė įtaką?
– Kai operą žiūrėjau, ji buvo kitoje erdvėje, ir nemačiau jos Venecijoje. Anksčiau dėsčiau universitete ir jaučiau tam tikrą spaudimą stoti į doktorantūrą. Galvojau, kokia teorinė kryptis man įdomi? Tai buvo ekokritika. Kartu su viena kolege bei buvusia savo dėstytoja susikūrėme ekokritikos būrelį, kurio metu skaitėme pirmąją žymią ekokritinių straipsnių antologiją. Tad ir ši opera atrodė labai į temą. Tačiau tuo metu ji man nepadarė labai didelio įspūdžio, nors buvo įdomu. Supratau, jog man trūksta konteksto, kad galėčiau ją vertinti, neturiu su kuo palyginti. Įsivaizduoju, kad Venecijoje, skęstančiame mieste, ji turėjo atrodyti įspūdingiau.
Galiausiai Vaiva Grainytė, jos smalsumas daro man įspūdį. Man imponuoja tai, kad ji kuria meno kūrinį, tačiau skaito mokslinius tekstus. Tai atrodo labai vau.
– O koks pačios santykis su gamta? Kaip jis keitėsi nuo vaikystės?
– Kai buvau maždaug ketverių metų, su tėvais nuvykome į Trakų pilį, nusifotografavome prie tilto, o nuotrauką turime iki šiol. Tėvai kažkada priminė momentą, kai atvykus į vietą tėtis vis pasakojo apie pačią pilį, norėjo, kad susidomėčiau ja. Tačiau man ji buvo neįdomi, aš skainiojau kažkokias gėlytes (juokiasi). Jis tada ant manęs supyko ir klausė, kodėl man gėlytės įdomios, o pilis – ne.
Visa tai atrodo labai simboliška, nes vėliau, paauglystėje, labai nuo gamtos nutolau ir ėmiau domėtis kultūra. Atrodė, jog tai – svarbu. Tik visai neseniai man toptelėjo, jog Trakų pilis nebūtinai svarbesnė už anas gėlytes. <...>.
Seniau man gamta atrodė kaip grožio vertybė, tačiau lygiai taip pat yra gamtos, kuri nėra maloni – ten pilna visokių musių ir šliužų. Atsimenu, kai nemažai laiko praleisdavau Nidoje, kurioje žavėdavausi Parnidžio kopa – iš esmės mačiau, kaip ji per pastaruosius metus smuko. Ilgokai galvojau, jog tai – blogai, mat ji mažėja, ją praryja augalai, čia apsigyvena varnos. Tačiau iš tiesų tai nieko ypatingo, čia tik žmogus nori, jog kopa atrodytų tokia pati kaip atvirutėje.
– Pati turėjau prielaidą, kad ateinantys jauni poetai gamtą mato ne kaip idealų pasaulį, o ekosistemą, kurioje žmogus funkcionuoja. Ar pati aktyviai priešiniesi klimato krizei?
– Priešintis klimato krizei skamba absurdiškai. Juk vienas žmogus prieš ją nepasipriešins, bet aš prie jos savo gyvenimu prisidedu. Žinoma, stengiuosi kartais paauklėti artimuosius, eiti į protestus, prisidėti prie peticijų, stengiuosi nepirkti nereikalingų daiktų, generuoti mažiau šiukšlių.
Kita vertus, šis klausimas gali labai suparalyžiuoti. Pati buvau pradėjusi daug apie tai mąstyti, o ypač apie taršą. Ėmiau pastebėti šiukšles, kurias akumuliuoju ir kurios gyvens ilgiau už mane. To negali pamiršti. Tad stengiuosi surasti aukso vidurį, neišprotėti, nes gali pasidaryti radikalu.
– Eilėraštyje „Stovintis vanduo“ apie stovintį vandenį kalbama iš dviejų perspektyvų. Viena – jis šlykštokas, kita vertus, jame gali užsimegzti gyvybė arba grėsmę kelianti kolonija.
– Apie gamtos grėsmę galvojau mažai, bet aišku, jog stichijos bei katastrofos, kurias sukelia klimato kaita, [gąsdina]. Klimatas Lietuvoje yra švelnus, o į kokius tropikus, ko gero, bijočiau koją įkelti (juokiasi).
Beje, prieš porą metų plaukiau į Skomerio salą Velse, kurioje yra paukščių rezervatas. Čia su bičiuliais praleidome kelias paras. Oras buvo audringas, tad ir pačioje saloje tebuvo gal 15 žmonių. Skomeryje yra labai gražu – čia daug uolų, pilna pufinų, dar vadinamų paukščiais mormonais. Jie čia sudaro vieną didžiausių kolonijų ir yra labai juokingi ir gražūs, gyvena urveliuose.
Nors bijau aukščio, saloje neatsargiai karsčiausi po uolas. Smalsumas taip pat gali numušti savisaugos instinktą. Beje, kartais žmonės užsimuša, kai darosi selfius prie įspūdingų skardžių arba tiesiog kariasi į pavojingas vietas, kad pamatytų kokią panoramą – ir čia užfiksuota žuvusių žmonių, kurie darėsi selfius.
Gamta grėsminga ir tada, kai atsiduri ne žmonių, o žvėrių erdvėje – tampi vienu iš daugelio, kurį gali kažkas suryti. Daug gyvūnų yra mieli ir įdomūs tol, kol jie zoologijos sode už grotų, filme ar laidoje <...>. Suprantu ir tai, kad gamta traukia, tačiau žmogus turėtų į ją nesikišti.
– Panašu, kad daug keliauji.
– Manau, kad nedaug. Bet stengiuosi išvažiuoti iš Lietuvos bent kartą per metus, kad galėčiau pamatyti kažkokio meno, nes Lietuvoje mažai jo atveža. Jaučiu trauką kelionėms, nuotykiams, bet per karantiną atradau Vilnių – žygiavau po miškus bei nepažintas vietas. Juk kelionė neprivalo būti toli, tačiau Vilniuje pasaulinio lygio kultūros vis tiek bus mažiau <...>. Norint turėti platų akiratį, neišvengiamai teks išvažiuoti – čia vyksta daug dalykų, bet mažai gerų.
– Tęsiant kalbą apie kitų meno rūšių integraciją tavo poezijoje. Sprendimas sujungti muzikinį ir poetinį raštą pasirodė kitoniškas. Man visada kilo klausimas, kaip poezijoje perteikti muziką – vieni tiesiog įrašo grupės pavadinimą, pavyzdžiui, „Pink Floyd“, tačiau tai ne tas pats. Tu į tai pažvelgei paprastai – juk muzika taip pat turi savo užrašymo būdą. Kaip kilo ši idėja?
– Ėjau prie Neries vienoje kaimo vietoje. Prieš tai vyko vieno artimo žmogaus laidojimo metinės ir per jas dažnai būna giedamos giesmės. Viena jų buvo „Viešpaties angelas“, o tarpuose skaitomi slėpiniai. Man tai kažkaip susisiejo, patyriau vadinamąją epifaniją <...>. Galiausiai nežinau, ar gerai tai užrašiau, nes šias natas suradau internete ir jų truputį trūko, tad prirašiau kelias. Mano muzikinis išsilavinimas yra labiau praktinis, o ne teorinis <...>.
Beje, iš esmės šį dalyką nusižiūrėjau iš Jurgitos Jasponytės. Man padarė įspūdį, jog per vienus skaitymus ji paėmė ir uždainavo liaudies dainą. O tada perskaitė eilėraštį. Juk galima ir taip? Kadangi pati esu daug dainavusi ir muzika man daug ką reiškia, tai norisi pridėti dinamikos. Bėda ta, kad per skaitymus ne visada yra nuotaika dainuoti, nes tai prideda papildomo streso.
Prisiminiau vieną juokingą įvykį, susijusį su „Poezijos pavasario“ skaitymais Taikomosios dailės muziejuje. Oficialioje ir gražioje aplinkoje savo eilėraščius skaitė viena poetė, o aš skaičiau vertimą. Staiga ji prieš visą auditoriją uždainavo (juokiasi). Ką man dabar reikėtų daryti? Irgi dainuoti? Ji manęs neįspėjo! Žinoma, aš tiesiog perskaičiau vertimą, bet gal ir man reikėjo padainuoti?
– Pabaigai, galbūt galėtumei papasakoti skaitytojams, ką reiškia knygos pavadinimas?
– Nesinori aiškinti, kad nepasirodytų, jog tai vienintelis interpretacijos variantas. Tačiau pavadinimas yra eilutė iš vieno eilėraščio, kurio skambesys man patiko. Jis skamba truputį paslaptingai, nejaukiai, keistai. Aname eilėraštyje ši eilutė reiškia žmogaus kūną, bet viso rinkinio kontekste gali reikšti ir širdį. Kadangi esu vertėja, sužinau daug keistų faktų, vienas jų – tai, kad širdis turi sienas (sudaro daug visokių dalykų). Man tai pasirodė poetiška ir taip visos trys dalys – vidinis dangalas, raumeninė dalis bei išorinis sluoksnis – tapo struktūra.
Vidiniame dangale – mano privatūs eilėraščiai, „raumenynas“ – jėgos ir pykčio eilėraščiai, „išorinis“ apie išorinį pasaulį. Kai dėliojau, supratau, jog įprasta, kad judėjimas vyksta iš išorės į vidų. O man išėjo atvirkščiai, nes pajutau vidinę logiką.